Sekmadienį, prisimenant Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą, minėjome Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Vienybė, sakote? Jei po pusės amžiaus „Lietuvos laisvės bylos“, jei per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius diaspora vis dar savo svarbą Lietuvos valstybei įrodinėti turi, jei vis dar maldauti leisti išlikti Lietuvos piliečiais turi, gal atėjo laikas Lietuvai imti ir drąsiai pasakyti – išvykote ir nereikia mums jūsų. Liaukitės dėl Lietuvos marškinius plėšęsi. Liaukitės devynias klumpes dėl pilietybės išsaugojimo zulinę. Sudėkite pasus ir hasta la vista, diaspora.
Daugelis esame girdėję apie „Lietuvos laisvės bylą“, kaip į užsienius ir užjūrius turėjusi pasitraukti Lietuvos valstybės daigus skleidžianti politiškai, ekonomiškai, kultūriškai aktyvi visuomenės dalis, vos įsitvirtinusi juos priėmusiose šalyse, kibo į laisvo pasaulio atlapus: protestais gatvėse, laiškais gyvenamų valstybių parlamentarams, senatoriams ir kitiems sprendimų priėmėjams, beldimusi į vietos žiniasklaidą ir plačiąją visuomenę, netgi prisirakinimais prie ambasadų, už ką ne vieną naktį areštinėje praleido ir teismų procesus perėjo. Net Pasaulio lietuvių bendruomenė prieš 64 metus Niujorke gimė būtent dviejų tikslų vedama – tautiškumo išsaugojimas išeivijoje ir kovos už Lietuvos nepriklausomybę atkūrimo.
Lietuva nepriklausomybę atgavo, tad jos „laisvės byla“, atrodytų, išspręsta, kovoti nebėra už ką, galima atsipalaiduoti, pamiršti, ką ir kiek lietuvių diaspora įnešė, kad Kovo 11–oji apskritai egzistuotų.
Kad įvairiose pasaulio šalyse įsitvirtinusių lietuvių visai ne prošal turėti, pandemijos rykštei tvojus lyg ir pasimatė, kai diasporos žmonės, niekieno neliepiami, neraginami, nekoordinuojami, puolė stačia galva pagalbon: respiratoriais, kaukėmis, medikamentais, įvairiuose pasaulio kampeliuose įstrigusių tautiečių gelbėjimu.
Rusijai smogus nežmoniško žiaurumo karą Ukrainoje, į pasaulio sostinių aikštes eina, peticijas politikams, laiškus verslams bei žiniasklaidai rašo ir Vakarų visuomenes žadina būtent Lietuvos diasporos žmonės, kartu su Ukrainos, Lenkijos, kitų Baltijos šalių diasporomis.
Manote, Lietuvai ir visam Baltijos regionui Rusijos keliamos grėsmės, didesnio NATO karių skaičiaus būtinybė, apskritai Lietuvos saugumo ir kad ji nėra „rusijos regionas“ suvokimas Vakarų visuomenėse yra savaime suprantamas dalykas? Ne, nėra.
Manote, pakanka Lietuvos institucijų atstovų ES, NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose? Be abejonės, Lietuvos diplomatų, politikų, valstybės vadovų darbas yra be galo svarbus. Tačiau, kas stumia įvairių šalių politikus, galvojančius apie rinkimus ir visuomenės nuotaikas stebinčius? Stumia visuomenės.
Manote, eiliniam Europos gyventojui Ukrainos ar Lietuvos valstybės saugumas, apskritai Lietuvos egzistavimas yra svarbiau nei kylančios šildymo, benzino, duonos kainos? Ne, nėra svarbiau.
Trisdešimt dvejus metus diasporos žmonės beldžiasi į Lietuvos vartus vienintelio dalyko teprašydami – išlaikyti tai, ką gimimu įgijo – Lietuvos pilietybę. Kokio atsakymo sulaukia? O tai kurią šalį ginsite? Kurią šalį mylėsite? Kur mokesčius mokėsite?
Kurią šalį gina lietuviai, kur begyventų, akivaizdu visą okupacijos pusamžį buvo, akivaizdu ir rusijos tėkšto karo Ukrainoje kontekste. Mokesčius seniausiai ne pagal pilietybę, bet pagal gyvenamąją vietą visi mokame.
Kurią šalį myli paklauskite beveik 50 metų JAV gyvenančios Danguolės, koldūnų puotomis kone 3 milijonus Lietuvos vaikų ligoninėms ir medikų stažuotėms surinkusios ar Tauro iš Lietuvių fondo, 20 milijonų JAV lietuvių suaukotų dolerių lietuvybės saugojimui išdalinusio, arba Austėjos iš Čikagos lietuvių Rotary klubo, per pandemiją ir dabar per karą paramos lagaminais lėktuvus prigrūdančios.
Paklauskite Mykolo, vystykluose iš Panevėžio Airijon išvykusio, po privalomos karinės tarnybos Lietuvos oro gynybos bataliono eiliniu ką tik tapusio, penkerių iš Vilniaus išvykusios Ugnės, lietuviškas lopšines Milano mados savaitėje dainuojančios. Paklauskite Irmos iš Miuncheno, kiekvieną savaitgalį apie Ukrainą ir Lietuvą vokiečiams nuo scenos kalbančios arba šimtų kitų lietuvių iš visų Europos sostinių laiškais ir peticijomis savo šalių parlamentus, premjerus ir verslus užvertusių. Galų gale trylikamečio Martyno iš Kaljario, savo geografijos vadovėlyje Lietuvą „rusijos regionui“ priskirtą radusio ir tylomis nenuleidusio paklauskite.
Tačiau, jei po pusės amžiaus „Lietuvos laisvės bylos“, jei per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius diaspora vis dar savo svarbą Lietuvos valstybei įrodinėti turi, jei vis dar maldauti leisti išlikti Lietuvos piliečiais turi, gal atėjo laikas Lietuvai imti ir drąsiai pasakyti – išvykote ir nereikia mums jūsų. Liaukitės dėl Lietuvos marškinius plėšęsi. Liaukitės devynias klumpes dėl pilietybės išsaugojimo zulinę. Sudėkite pasus ir hasta la vista, diaspora.
Daiva Lapėnaitė, Pilietybė.lt
