1968 metų rugpjūčio 11 dieną gimė Janas Palachas. Gali būti, kad jo protestas paskatino ir lietuvį R. Kalantą.

„Kai skaitysite šį laišką, aš jau būsiu miręs arba netoli mirties. Žinau, kiek skausmo jums atneš šis mano poelgis. Nepykite ant manęs. Deja, mes nesame vieni šiame pasaulyje. Ryžausi tai padaryti ne todėl, kad esu pavargęs nuo gyvenimo, priešingai, dėl to, kad per daug jį myliu[...]. Ir neleiskite jiems iš manęs padaryti bepročio“, – 1969 metais atsisveikinimo laiške šeimai rašė Prahos universiteto studentas Janas Palachas. Siūlome Bernardinų.lt skaitytojams lenkų istoriko Lukaszo Kaminskio tekstą apie turbūt radikaliausią protesto prieš žmogaus laisvės ir teisės varžymus formą – susideginimą.

1969 m. sausio 16 dieną Prahoje, Vaclavo aikštėje, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino Karolio universiteto studentas Janas Palachas. Jo mirtis sukrėtė pasaulį. Tačiau J. Palachas nebuvo nei pirmasis, nei vienintelis Rytų bloko gyventojas, susideginęs protestuodamas prieš komunistinę diktatūrą.

Palachas gimė 1948 metais, netrukus po to, kai Čekoslovakijoje valdžią perėmė komunistai. 1966 m. neįstojęs į Filosofijos fakultetą Karolio universitete, pasirinko ekonomikos studijas, o po poros metų ėmė studijuoti išsvajotąją filosofiją. J. Palachas dalyvavo Prahos pavasario judėjime, buvo Varšuvos Pakto šalių karinės invazijos liudininkas. Su nerimu stebėjo sparčiai silpstantį čekų ir slovakų pasipriešinimą sovietų okupacijai. Norėdamas pabudinti tėvynainių sąžinę, vaikinas ryžosi dramatiškiausiai protesto formai.

1969 metų sausio 16 dieną J. Palachas iš gimtojo Väetaty miestelio atvyko į Prahą. Pirmiausia į pašto dėžutę įmetė Čekoslovakijos rašytojų sąjungai ir keliems studentų judėjimo aktyvistams adresuotą laišką. Tariamos savanorių mirtininkų grupės vardu jis reikalavo nedelsiant panaikinti cenzūrą ir nutraukti prosovietinės televizijos laidos „Zpravy“ (Žinios) transliacijas. Neįvykdžius reikalavimų arba visuomenei neparėmus jų visuotiniu streiku, Palachas grasino kitų savanorių susideginimais. Laišką pasirašė: „Fakelas Nr.1“.

Išsiuntęs laišką, prie Nacionalinio muziejaus jis apsipylė benzinu ir pasidegė. Užsiliepsnojęs dar nubėgo kelis metrus Vaclavo aikšte ir griuvo ant žemės. Ugnį užgesino atsitiktinis praeivis. Nudegęs daugiau nei 80 proc. viso kūno, Janas Palachas buvo nuvežtas į vieną iš Prahos ligoninių, kur sausio 19 dieną mirė.

Savo protestu J. Palachui pavyko, nors ir neilgam, sustiprinti Čekoslovakijos visuomenės pasipriešinimą. Netrukus po jo susideginimo daugelyje miestų nuvilnijo demonstracijų banga. J. Palacho laidotuvės sausio 25 dieną peraugo į pusės milijono žmonių nebylų protestą prieš šalies okupaciją. 1973 m. saugumo tarnybos slapta perkėlė J. Palacho palaikus iš Prahos kapinių į Väetat.

Netrukus atsirado J. Palacho pasekėjų. Sausio 20 dieną Pilzene susidegino darbininkas Josefas Hlavatas, juo pasekė kiti. „Fakelu Nr.2“ pasivadino moksleivis iš Vitkovo Janas Zajicas, susideginęs Prahoje praėjus lygiai mėnesiui po J. Palacho laidotuvių. Savo poelgiu jaunuolis norėjo pabudinti visuomenę pasipriešinimui. Tautiečiams paliktą kreipimąsi jis baigė dramatiškais žodžiais: „Lai mano fakelas uždega jūsų širdis ir apšviečia jūsų protą! Lai mano fakelas šviečia kelyje į laisvą ir laimingą Čekoslovakiją! (…) Miršta tik tas, kuris gyvena vien dėl savęs! “

Iš viso Čekoslovakijoje susidegino daugiau nei 30 žmonių, 26 iš jų mirė. Paskutinysis 1969 m. rugpjūčio 21 d., praėjus lygiai metams nuo Varšuvos pakto kariuomenės įvedimo į šalį, Brno mieste susidegino Janas Polacekas.

Palacho mirtis sudrebino pasaulio viešąją nuomonę ir priminė Čekoslovakijos tragediją. Apie studentą iš Prahos rašė viso pasaulio spauda, netgi komunistinė bulvarinė spauda negalėjo nutylėti šio fakto pasirodžiusiose publikacijose apie „kurstytojų atsakomybę“. Kazimierzas Wierzyńskis skyrė J. Palachui jaudinamą eilėraštį (parašytą sausio 25-ąją, studento mirties dieną). Eiles baigė žodžiai, tapę visų, tegalėjusių iš tolo su skausmu širdyje stebėti pavergtų tautų kančias, bejėgiškumo simboliu:

Auksinis mieste,

Neatimk iš mūsų jauno žmogaus,

Nepasiimk jo į pūvančią žemę,

Į kapus:

Atiduok jį mums,

Kad jis taptų

Mūsų gyvenimo

Slaptu šventoriumi.

(...)