Gegužės 31 dieną Stokholmo prekybos rūmų arbitražo institutas paskelbė atskirą sprendimą dėl pirmojo Ukrainos kompanijos „Naftogaz“ ieškinio prieš rusų kompaniją „Gazprom“. Šiuo tarptautinio arbitražo teismo sprendimu visiškai atšaukiamos rusų ukrainiečiams priverstinai primestos sąlygos, pirmiausia, principas „imk arba mokėk“. Šis sprendimas Ukrainoje jau yra vadinamas vos ne didžiausia pastarųjų metų pergale. Tačiau skeptikai tvirtina, kad 2009-aisiais sutarties dėl gamtinių dujų tiekimo apskritai pasirašinėti nereikėjo. „Kam džiaugtis atsikračius tuo, ko apskritai neturėjo būti?“ – klausia jie.
Ir vis dėlto „Stokholmo dujų mūšis“ yra svarbus posovietinės Ukrainos istorijos etapas. Jis byloja apie tai, kad Rusiją ne tai kad galima, bet įmanoma nugalėti. Tačiau tik su viena sąlyga. Tam, kad savo teisumą galėtų įrodyti tarptautiniuose teismuose, Ukraina privalo turėti pasirašytus tarpvyriausybinius dokumentus, o ne apsiriboti „broliškais“ kuluariniais susitarimais tarp savų, prie kurių taip visada veržiasi Ukrainos politikos ir verslo elitas.
Prezidentas Petro Porošenka pareiškė, kad, po „Naftogazo“ pergalės, Maskva pirmą kartą prarado galimybę išnaudoti gamtines dujas kaip politinio spaudimo ir šantažo įrankį. Tačiau iš tiesų rusiškos dujos ginklu nustojo būti jau kur kas anksčiau – tiksliau, nuo pat dujų tiekimo sutarties pasirašymo 2009-aisiais. Rusiškos dujos iš lazdos pavirto bumerangu. Štai, įvertinkite patys. Tymošenko ir Putino pasirašytas susitarimas buvo pirmasis dokumentas nepriklausomos Ukrainos istorijoje, tiesiogiai sudarytas tarp „Gazpromo“ ir „Naftogazo“. Iki tol dujas į Ukrainos teritoriją tiekė tarpininkavimo kompanijos ir „RosUkrEnergo“, „UkrGazEnergo“. Tokių kompanijų buvo gausybė, o už jų visuomet stovėjo Ukrainos valdininkai ir Rusijos kriminalinio pasaulio atstovai. Jei dabar Ukraina būtų turėjusi „dokumentą“, pasirašytą su tarpininku, apie jokį tarptautinį teismą nė kalba nebūtų galėjusi eiti. Ukrainą buvo galima šantažuoti grasinant atjungimu, kainų pakėlimu, tarpininkų pakeitimu. Rusija visada tokiais atvejais buvo nuošalyje, it niekuo dėta ir niekaip su tuo nesusijusi. Juk ji iš esmės su Ukraina nieko nepasirašinėjo ir nieko jai nežadėjo. Po to, kai buvo pasirašyta tiesioginė sutartis tarp monopolinių dviejų valstybių kompanijų, bet koks bandymas pasinaudoti tarptautiniu susitarimu grobuoniškais tikslais žadėjo sugrįžti pažeidėjui teismo ieškinių pavidalu. Kas iš principo ir įvyko. Ukraina sugebėjo įrodyti sutarties dėl dujų tiekimo negaliojimą tarptautiniame teisme tik todėl, kad tą sutartį ji turėjo.
„Naudingi susitarimai dėl dujų savame rate“ – štai Kremliaus ginklas. Tarpininkai, kurie neva pirko dujas Rusijoje lengvatinėmis kainomis ir pardavinėjo jas Ukrainos vyriausybei, visuomet buvo savotiško Kremliaus įtakos agentai. Jie buvo neišsenkantys praturtėjimo šaltiniai Ukrainos politikos elitui. Tačiau svarbiausia, kad, pasinaudojant neaiškiomis dujų tiekimo schemomis, Kremlius nuosekliai korumpavo Ukrainos politikus ir verslininkus, įtraukdamas juos į nuolatinius kuluarinius suokalbius.
Rusiškos dujos į Ukrainą tiekiamos per kompanijas-tarpininkes buvo pavojingi spąstai, aukšto lygio korupcijos sėjimo įrankis, šantažo priemonė.
Šiandien sunku pasakyti, kokie motyvai pastūmėjo Juliją Tymošenko pasirašyti tiesioginę gamtinių dujų tiekimo sutartį su Rusija. Tačiau, dėka jos veiksmų, Ukraina gavo „nesunaikinamą dokumentą“, su kuriuo galėjo keiptis į teismą. Ne tik kreiptis, bet ir laimėti. Tačiau pats pagrindinis motyvas, paskatinęs Juliją Tymošenko pasirašyti tiesioginį kontraktą su „Gazpromu“, vis dėlto buvo ne Ukrainos energetinio saugumo siekis. Tada, per patį prezidento rinkimų kampanijos įkarštį, tuometinė šalies ministrė pirmininkė siekė nuo finansinių srautų nušalinti Firtavo-Levočkino grupes, kuravusias „RosUkrEnergo“. Ši finansų ir pramonės grupė buvo aktyvi Viktoro Janukovyčiaus ir klano finansinė rėmėja.
Tymošenko taip pat naudojosi savo susitarimu su Putinu kaip savo gebėjimų derėtis ir susiderėti Maskvoje įrodymu, kas palankioje šviesoje skyrė ją nuo prezidento Viktoro Juščenkos prorusiškų nuotaikų elektorato akyse. Pasirašiusi kontraktą su „Gazpromu“, Tymošenko išsikovojo sau kasmetinę „lojalią kainą“ tam laikotarpiui, kol ji eis ministrės pirmininkės pareigas. Tai turėjo padėti jai užsitikrinti rinkėjų paramą. O kas toliau? Apie tai žino tik pati Julija Tymošenko... Taigi, tiesioginis gamtinių dujų tiekimo kontraktas buvo pasirašytas. Reikia pabrėžti, kad prastas kontraktas, nes juo Ukraina įsipareigojo kasmet nusipirkti 52 milijardus kubinių metrų dujų pagal formulę „take or pay“. Šia formule buvo numatoma, kad „Naftogazas“ turės mokėti už visą sutartyje numatytą dujų kiekį, nesvarbu, ar jį visą pasiima ar ne.
Į „RosUkrEnergo“ gamtinių dujų schemas įsipainioję Ukrainos valdininkai, įskaitant tuometinį prezidentą Viktorą Juščenko, per 2010 metų rinkimų laikotarpį visuotinai puolė Juliją Tymošenko, prikaišiodami jai jos susitikimus su Putinu dujų klausimu. Tymošenko buvo kaltinama išsiderėjusi nepalankią kainą, sutikusi su sąlyga „imk arba mokėk“, susitarusi dėl nuolaidos išimtinai savo interesų labui. Apskritai, buvo aiškinama, kad nuo gamtinių dujų tiekimo proceso nušalinusi kompanijas tarpininkes, Tymošenko veikė savo politinių interesų labui. Tačiau niekam nė į galvą nešovė mintis, kad reikėtų kreiptis į teismą, jog būtų atšauktos Ukrainai nepalankios sutarties sąlygos, kaip tai padarė kitos Europos šalys, įkalintos tokių pačių šėtoniškų sutarčių su „Gazpromu“.
Po pergalės 2010 metų rinkimuose, naujai išrinktasis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, siekdami „sušvelninti“ Tymošenko-Putino susitarimo dėl gamtinių dujų tiekimo sąlygas, pasirašė taip vadinamą „Charkovo susitarimą“. Šiuo dokumentu buvo numatoma 25 metams pratęsti Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno dislokavimą Kryme mainais už 100 dolerių nuolaidą tūkstančiui kubinių metrų tiekiamų dujų. Štai taip Janukovyčius, vietoj to, kad teisme užginčytų Ukrainai nepalankią sutartį, ėmėsi prekiauti valstybės suverenitetu, prie to paties dar ir įkišdamas Juliją Tymošenko už grotų. Na, o visuomenei, kaip visada, nekilo jokių klausimų, kad gal už nuolaidą dujoms sumokėta kaina buvo per didelė, nes tiesiogiai lietė Ukrainos valstybinius interesus. Visuomenė tylomis klausėsi legendų apie pigias rusiškas dujas, kol tuo tarpu Janukovyčiaus politinis klanas siekė „persiderėti“ dėl naujų susitarimų, garantuosiančių jam finansinę naudą.
„Charkovo susitarimas“ be gautos nuolaidos už dujas, reikšmingai padidino Kryme dislokuotų Rusijos karinių dalinių kiekį, o taip pat suteikė teisę Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos FSB darbuotojams netrukdomai veikti visoje Ukrainos teritorijoje. 2014 metais okupavusi Krymą Rusijos valdžia vienašališkai nutraukė „Charkovo sutartį“ ir padavė Ukrainą į teismą. „Gazpromo“ valdžia pareiškė, kad „kadangi Krymas dabar yra rusiška teritorija“, Ukraina privalo rusiškas gamtines dujas pirkti senąja kaina ir senosiomis sąlygomis. Imti arba mokėti.
Įdomiausia yra tai, kad būtent „Gazpromas“ padavė „Naftogazą“ į Stokholmo arbitražo teismą. 2014 metų birželį Ukrainą užpuolusios ir dalį jos teritorijos aneksavusios šalies dujų monopolininkas kreipėsi į teismą su prašymu išieškoti iš „Naftogazo“ 47.1 milijardo dolerių skolą kartu su baudomis ir palūkanomis už pristatytas ir nepristatytas dujas. Ukraina savo ruožtu pateikė atsakomąjį ieškinį, nusprendusi užginčyti pačią sutartį. Ukrainos elito pasirengimas ignoruoti verslo skaidrumą santykiuose su savo šiaurine kaimyne, nenoras reikalauti iš Rusijos įvykdyti anksčiau pasirašytas sutartis, nuolatiniai neoficialūs abiejų šalių veikėjų susitarimai buvo tarp priežasčių, paskatinusių Maidaną.
Prisiminkime ir Viktoro Janukovyčiaus atsisakymą pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga – sprendimą, kurį jis priėmė po derybų su Vladimiru Putinu. Tuomet ryškus posūkis tolyn nuo Europos buvo aiškinamas ir Rusijos gautu 15 milijonų dolerių dydžio kreditu. Jei prie Ukrainos vairo nuo pat pradžių būtų buvęs atsakingas politinis elitas, nekeičiantis valstybės suvereniteto į maskvietiškus variokus, kas žino, gal jokios okupacijos ir Ukrainos teritorijų aneksijos nė nebūtų buvę.
Nuo pat pirmųjų Ukrainos nepriklausomybės dienų šios šalies elitas į valdžią ateidavo tik per bendradarbiavimą su Maskva. O štai Janukovyčiaus didžioji klaida buvo tai, kad jis, jausdamas, kad praranda populiarumą, pabandė padedamas Kremliaus bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje. Buvę Ukrainos prezidentai Leonidas Kravčiukas, Leonidas Kučma, Viktoras Janukovyčius, na, ir nėra ko slėpti, pati Julija Tymošenko, savo laiku buvo laikomi žmonėmis, galinčiais „susitarti su Maskva“. Dabar situacija pasikeitė. Po Ukrainos atsisakymo nuo Rusijos gamtinių dujų tiekimo ir kreipimosi į Stokholmo arbitražo teismą, į valdžią gali ateiti tik tos jėgos, kurios su Kremliumi tartis nesiims.
Tiesioginės sutarties su Rusija dėl dujų tiekimo pasirašymas jokiu būdu nebuvo motyvuojamas rūpesčio dėl nacionalinių Ukrainos interesų. Tačiau būtent ši sutartis suvaidino savo teigiamą vaidmenį ir suteikė galimybę pasipriešinti rusiškam dujų tiekimo šantažui. To negalima paneigti. Tačiau svarbiausia šioje dujų epopėjoje vis dėlto yra kas kita. Tiesioginių sutarčių su Rusija pasirašinėjimo praktika ir gebėjimas imtis veiksmų, jei sutarčių nėra laikomasi, nustato naują Ukrainos politinio ir verslo elito tarpusavio santykių su Maskva standartą.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
