Lankantis svetur neverta užsibūti vien išblizgintose sostinėse ar penkių žvaigždučių kurortuose. Ne mažesnį įspūdį palieka vietos, neįtrauktos į turistinius žemėlapius.ienos iš jų įsikūrusios visai greta triukšmingų didmiesčių, o iki kitų gali tekti keliauti net ir pavojingomis dykumomis.
Gamta, ypatingai dykumos ar tankūs miškai neretam sukelia pagarbią baimę: gamtos didybė užgniaužia kvapą, tačiau baisu pamesti ankstesnių lankytojų pramintus takus. Tačiau yra tokių vietų, kuriose paklydus nesinorės išeiti.
Akylai saugomas bambukų šlamėjimas. Sagano bambukų miškas įsikūręs vos už 30 kilometrų nuo judraus Kioto miesto Japonijoje. Jei ne lankytojams paruošti siauri takai, atrodytų, kad į tankumyną dar nebuvo įžengęs nė vienas žmogus. Vėjui įsisukus tarp aukštų kamienų medžiai pradeda šnarėti sukurdami unikalų raminantį garsą. Sakoma, kad tokio šlamėjimo neįmanoma išgirsti niekur kitur, tad gamtos sukurta melodija buvo įtrauktą į būtinų išsaugoti garsų sąrašą.
Negyvajame plote – šiek tiek gyvybės. Nieko nenustebinsime pasakydami, kad karščiausio ir sausiausio Žemės taško reikia ieškoti Afrikoje, Namibijos dykumoje. Įdomu tai, jog negailestingos saulės kepinamoje Sossusvlei druskos įduboje auga keletas medžių, tiesa, nepasižyminčių gausia lapija. „Negyvuoju plotu“ vadinamoje vietoje užsibūti nerekomenduojama, tačiau vaizdas tikrai įsimins – balta druska nuklotas paviršius, rausvos kopos ir žydras dangus sudaro nuostabų kontrastą.
Kamienais srūvantis drakonų kraujas. Netoli Jemeno krantų plytintis Sokotros salynas garsėja neįprasta augalija – nedidelę teritoriją nusėjusiais drakonmedžiais. Augalas tokį pavadinimą gavo ne be priežasties. Senieji gyventojai tikėjo, jog iš kamieno tekanti raudona sula yra mitinio gyvūno kraujas. Kol biologai spėlioja, iš kur salose atsirado vien šioms vietovėms būdingi medžiai, vietiniai ryškios spalvos skystį naudoja kaip dažus ir juo gydo ligas.
Griaučių pakrantėje – skeletai ir ramybė. Senovėje šią vietą vadino Pragaro krantu. 500 kilometrų ilgio pakrantėje Namibijoje siaučia aršūs, sukeliantys pavojingas bangas vėjai, tad čia po katastrofų nugulė dešimtys laivų. Paplūdimyje smėliu pustomos ne tik medinės ir metalinės nuolaužos. Čia buvo rasta dvylika mįslingų begalvių skeletų. Pajūrio ruožas patiks pasiilgusiems ramybės – šiurpios legendos saugo nuo smalsių akių, tad turistų sutiksite itin retai.
Muziejumi virtusi akmenų giria. Shilin miškas Kinijoje ypatingas tuo, kad čia akmenų daugiau nei žalumos. Didžiausios klintinės uolos siekia 30 metrų aukštį, o įvairiomis formomis primena augalus, gyvūnus ir net žmones. „Akmenų muziejumi“ vadinamoje girioje reiktų vaikščioti atsargiai, kadangi po kojomis gali pasitaikyti upelis ar gerokai sušlapinti krintantys kriokliai.
Nuo dykumų kopų – į gaivinantį ežerą. Jei paklydę Peru dykumoje pamatysite medžiais ir namais apsuptą nedidelį vandens telkinį – tai nebūtinai miražas. Greičiausiai aptikote Huakačina oazę, pamažu virstančią kurortiniu miesteliu.
Šią vietovę vis dažniau aplanko snieglenčių mėgėjai. Tiesa, čia jie slysta didžiulėmis smėlio kalvomis. Oazę nuo šalies sostinės Limos skiria penkios valandos automobiliu, tad galite nušauti du zuikius vienu šūviu.
Seniausiame miške – paplūdimys ir kengūros. Australijos Daintree džiunglės yra laikomos seniausiu atogrąžų mišku pasaulyje. Čia stori kamienai stūkso jau 110 milijonų metų, o juos skalauja didžiulių krioklių ir sraunių upelių vanduo. Tankmėje slepiasi galybė egzotiškų gyvūnų – nuo kengūrų iki ančiasnapių. Miškas baigiasi prie pat vandenyno, kur galima pasidžiaugti ramybe sunkiai pasiekiamuose paplūdimiuose.
Kraujo spalvos piktžolių paplūdimys. Kiekvieną rudenį vaizdai Kinijos Panjino miesto apylinkėse užgniaužia kvapą. Visą 26 kilometrų ilgio paupio ruožą nusėjusios jūrinės piktžolės nusidažo raudona spalva. Nors lankytojams skirti tik siauri, virš žemės pakibę mediniai takeliai, nuo jų atsiveria nuostabūs vaizdai – ryškiaspalvės lygumos, virš kurių nardo migruojantys paukščiai.
Paveikslą primenanti tibetiečių buveinė. Dziudžaigou slėnis Kinijoje atrodo tarsi nutapytas. Rudenį aukštų medžių viršūnės nusidažo įvairiausiomis spalvomis, tad upėse atsispindintis margumynas primena išsiliejusią akvarelę. Beveik 700 kvadratinių kilometrų plotą užimančioje teritorijoje pasiklysti nebaisu ne tik dėl nuostabių vaizdų, bet ir vietos gyventojų. Girių glūdumoje stūkso net 9 kaimai, kuriuose glaudžiasi svetingai nusiteikę tibetiečiai.
Ežeras iš rožinių dumblių ir druskos. Esame įpratę mėgautis krištolo tyrumo vandens telkiniais, tačiau populiariausias Senegalo ežeras Retba – rožinis! Tokią neįprastą spalvą sukuria dugne augantys dumbliai, o saulės spinduliai paryškina atspalvį – skirtingu paros metu paviršius vis kitoks. Druskingumu Afrikos įžymybė nenusileidžia Juodajai jūrai, tad nemokantys plaukti gali šokti į ežerą ir be pripučiamo rato. Anksčiau šiose apylinkėse buvo galima išvysti žymius lenktynininkus, kadangi ežeras buvo galutinė Dakaro ralio stotelė.
