Režisavo: Francis Annan. Vaidina: Daniel Radcliffe, Ian Hart, Daniel Webber
Kaip 15 % šalies populiacijos gali kontroliuoti ir pavergti likusius aštuoniasdešimt penkis procentus? Iš dalies tai pasiekiama smurtu ir ginklais, tačiau prie to labai prisideda gyventojų apatijos ir nevilties būsenos palaikymas, kai dauguma žmonių yra įsitikinę, kad jei imtų priešintis, nukentėtų asmeniškai, tačiau niekas sistemiškai nepasikeistų. Pažadinti žmones iš letargo miego gali tik pakankamai daug tokių asmeninio heroizmo apraiškų. Įžūlus mokslininko, aktyvisto ir kovotojo prieš apartheidą Timo Jenkino pabėgimas iš Pretorijos kalėjimo 1978-aisiais yra viena tų apraiškų, o dabar jo istorija atgimsta kino teatruose režisieriaus Franciso Annano filme „Pabėgimas iš Pretorijos“ („Escape from Pretoria“).
Pagal Jenkino autobiografiją sukurtas filmas su Danieliu Radcliffe’u pagrindiniame vaidmenyje prasideda nuo laisvės atėmimo bausmę vyrui užtraukusio incidento: aktyvistai judriame miesto centre detonavo keletą nedidelių sprogmenų, kurie buvo panaudoti ne žmonėms sužeisti, bet plačiai paskleisti skrajutes, raginančias priešintis apartheidui. Į įvykių sūkurį įmestas žiūrovas tik trumpai supažindinamas su jo gyvenimu laisvėje, darbu Vakarų Kyšulio universitete, nuo pašalinių slepiamus santykius su mylima (tačiau kitos rasės, kas yra draudžiama) mergina (akt. Ratidzo Mambo), o tada matome, kaip jis ir kitas skrajutes platinęs aktyvistas Stephenas Lee (Danielis Webberis) yra areštuojami ir uždaromi kalėjime (atitinkamai 12-ai ir 8-iems metams), dar vadinamame „baltųjų Robeno sala“.
Nors sąlygos baltaodžių kalėjime buvo nepalyginamos su tuo, ką tais laikais už grotų tekdavo patirti juodaodžiams, su kaliniais labai dažnai buvo elgiamasi piktybiškai, negailestingai ir žiauriai. Ypač su tais, kurie buvo laikomi „savo rasės išdavikais“ ir palaikė Nelsono Mandelos Nacionalinį Afrikos Kongresą (taip, su apartheidu kovojo ir kai kurie baltaodžiai žmonės). Annanas nesimėgauja tiesioginiu brutalumo atvaizdavimu, gerai suprasdamas, kad įsivaizduojamas siaubas visada yra galingesnis už tai, ką matome savo akimis. Viena iš emociškai paveikiausių scenų yra tada, kai sužinome, kad kitam kaliniui Leonardui Fontaine’ui (Markas Leonardas Winteris) savo mažametį sūnų leidžiama pamatyti vos pusvalandį per metus ir nuolat grasinama, kad ši „privilegija“ gali bet kuriuo momentu būti atimta. Nenuostabu, kad sužinojęs, jog Jenkinas ir Lee planuoja pabėgimą, jis nusprendžia prie jų prisijungti. Pabėgimas vyksta 1979-aisiais, tačiau jei jei jie būtų palaukę iki 1994-ųjų, kai apatheidas pagaliau buvo panaikintas, Mandela būtų juos išlaisvinęs; tai ypač naudinga būtų Denisui Goldbergui (Ianas Hartas), nuteistam keturiomis bausmėmis iki gyvos galvos.
Jų pabėgimas nebuvo impulsyvus sprendimas, nesikliovė atletiškumu ir agresyvia kova. Tai buvo lėtas ir metodiškas procesas; pabėgimas iš kalėjimo buvo savotiškas galvosūkis su eile iššūkių ir problemų, kurias reikėjo vieną po kitos išspręsti. Išradingasis Jenkinas planą sudėliojo remdamasis griežtu prižiūrėtojų budėjimo ir rotacijos grafiku bei visa eile kalėjimo spynoms pritaikytų raktų, kuriuos kalėjimo dirbtuvėse pasigamino iš medienos. Planavimo ir derinimo procesas yra įdomus ir įtemptas, nepaleidžiantis žiūrovo dėmesio ir maloniai (kartais net kankinamai) tampantis žiūrovo nervus.
Tarp šių įtemptų scenų įterpiami kalinių (dalis jų – garsūs aktyvistai) tarpusavio pokalbiai ir diskusijos, atskleidžiančios nesutarimus dėl to, kaip geriausia priešintis apartheidui. Tai padeda Annanui neįkyriai paaiškinti kai kuriuos tuometinės politinės situacijos niuansus kur kas vėliau ar kur kas toliau nuo Pietų Afrikos gimusiems žiūrovams. Tačiau šie intarpai įtampos nesumažina ir filmo poveikio nesusilpnina; priešingai – tai primena mums apie tai, kad net pavykus pasprukti, kaliniai atsidurs priešo teritorijoje ir taps ieškomais asmenimis šalyje, kur yra labai maža išties laisvų žmonių.
Danielio Radcliffe’o vaidyba yra tiesiog stulbinanti. Jis labai sėkmingai išnaudoja savo fizinį smulkumą, kad perteiktų Jenkino pažeidžiamumą ir nervinę įtampą. Nedaugžodžiaujantis personažas sugeba išspinduliuoti tiek emocinio užtaiso, kad žiūrovų tai negali palikti abejingų. Šis filmas yra puikus trileris su įtraukiančia istorija, o kartu ir intelektualus ir verčiantis susimąstyti priminimas apie visai nesenos praeities košmarus, tam tikra prasme tebepersekiojančius Pietų Afriką iki dabar.
