Europos Sąjunga ryšius tarp savo šalių kariuomenių stiprina jau gerą dešimtmetį, tačiau šią savaitę buvo žengtas pirmas konkretus žingsnis link bendros ES gynybos užtikrinimo, 23 iš 28 bloko šalių pasirašius bendradarbiavimo paktą.
Vis dėlto, nors Europos lyderiai pakto pasirašymo ceremonijoje džiaugėsi susitarimu, pavadintu Nuolatinės struktūrizuotos kooperacijos sutartimi (Permanent Structured Cooperation, PESCO), ekspertai teigia, kad šis gynybos paktas vargu ar sukurs taip vadinamą „ES kariuomenę“ ar bent jau reikšmingai padidins Europos saugumą.
„Mes visa tai jau esame girdėję anksčiau“, - sako saugumo ekspertė Judy Dempsey iš nevyriausybinės organizacijos „Carnegie Europe“.
Savo ruožtu, ES užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini pavadino tai „istoriniu žingsniu“, Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis susitarimą liaupsino kaip „svarbų pasiekimą europietiškos plėtros kelyje“, o Europos Komisijos vyriausiasis atstovas Margaritis Schinas net prilygino tai pirmajam žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje, pasakydamas, kad tai yra „mažas žingsnelis Briuseliui, bet didelis šuolis Europai“.
Ir visgi, jų šnekose analitikai pasigedo konkretumo ir aiškaus plano, kokius pokyčius iš tiesų atneš frazė „gynybos bendradarbiavimas“. Susitarimo tikslas yra „drauge plėtoti gynybinius pajėgumus, investuoti į bendrus projektus ir didinti karinį pasirengimą bei ginkluotų pajėgų indėlį“, abstrakčiai skelbiama Europos Komisijos išplatintame pranešime.
Portalas „Quartz“ pasikalbėjo su saugumo ekspertais ir paklausė jų, ką reiškia šis europietiškas susitarimas, ir kodėl jis buvo pasirašytas būtent dabar.
Paskatino išorinis spaudimas
Yra visa eilė išorinių faktorių, darančių spaudimą Europai skirti daugiau dėmesio savo gynybai. Pakartotinės teroristinės atakos Europos valstybėse pastaraisiais metais iškėlė žemyno pažeidžiamumą į dienos šviesą. ES nesugebėjimas kontroliuoti savo vidaus sienų 2015-2016 m. pabėgėlių krizės įkarštyje taip pat privertė atsimerkti žemyno lyderius. Rusijos invazija į Krymą ir netiesioginis jos karas su Ukraina atskleidė augančią grėsmę iš Rytų.
O tuomet Donaldas Trumpas tapo Jungtinių Valstijų prezidentu ir pagaliau privertė ES suklusti. Trumpas dar savo rinkiminės kampanijos metu vadino NATO „atgyvena“ ir leido suprasti, jog jam atėjus į valdžią jis nebūtinai palaikys Aljanso Penktąjį straipsnį, užtikrinantį neabejotiną šalių-narių gynybą kilus pavojui ir skelbiantį, kad „ataka prieš vieną sąjungininkę yra laikoma ataka prieš visas“.
„Europos sostinėse vyrauja nuomonė, kad Europa nebegali kliautis Amerikos gynybos skėčiu savo apsaugai“, - teigia saugumo ekspertė Dempsey.
Be viso to, Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš ES lėmė, kad dabar saugumo paktą blokui pasirašyti buvo lengviau nei kada anksčiau. Po ankstesnių Jungtinės Karalystės svarstymų pasirašyti tokį paktą sekė ilgi metai protestų iš britų įstatymų leidėjų dėl ES siekio sukurti vieningesnes karines pajėgas. Tačiau nors dabar susitarimą pasirašyti buvo paprasčiau, JK nedalyvavimas jame reiškia ir kone stipriausių žemyno karinių pajėgų netektį.
Tokiu būdu, dabar stipriausia bloko karine galia tapo Prancūzija – o dėl to patys prancūzai smarkiai nerimauja, teigia Markas Galeotti iš Prahos Tarptautinių santykių instituto. „Didžioji Britanija buvo pagrindinė karinės galios tiekėja Europos Sąjungoje – ypač turint omenyje intervencijos pajėgumus“, - sako jis. Dabar Prancūzija desperatiškai siekia pasidalinti netikėtai jai tekusia našta su kitomis savo sąjungininkėmis iš Europos.
Be tiesioginės gynybos, Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES taip pat įpareigojo Europos lyderius parodyti pasauliui, kad žemynas gali judėti į priekį ir po „Brexit“.
„Tai yra tikrasis Prancūzijos ir Vokietijos siekis – parodyti, kad ES vis dar veikia, ir tai taip pat yra projektas, turintis didelės svarbos Europos rinkėjams“, - sako Susi Dennison iš Europos užsienio reikalų tarybos.
Ką pakeis PESCO?
Realiai vertinant, kol kas ne tiek ir daug – bent jau iki Europos kariuomenės, apie kurią iškart suskubo kalbėti britų gandų laikraščiai, reikia nueiti dar labai ilgą kelią.
„Iš esmės, tai yra susitarimas, kuris turėtų palengvinti bendradarbiavimą, tačiau nesukuria jokių karinių vienetų pats iš savęs“, - sako Galeotti.
Kitais žodžiais tariant, tai labiau yra simbolinis susitarimas didinti tarpusavio kooperaciją, visų pirma, užtikrinant didesnį Europos šalių kariuomenių pasirengimą kartu dalyvauti jungtinėse misijoje, kai jų prireiks, ir dar labiau stiprinti integraciją visose įmanomose srityse. Tai jau vyksta mažesniu mastu, kai kelių skirtingų šalių pajėgos kartu rengia bendradarbiavimo misijas. Tai daro Vokietija, Danija, Lenkija ir Čekijos Respublika, rengdamos misijas ant žemės, o taip pat Didžioji Britanija ir Nyderlandai, bendradarbiaujant jų oro gynybos pajėgoms. Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas turi stiprius tarpusavio ryšius užmezgusius karinius jūrų laivynus.
Didinti karinį bendradarbiavimą skamba gerai teoriškai, sako Dempsey: „Tačiau reikia kur kas daugiau nei tik PESCO susitarimo, kad tai veiktų praktiškai. ES būtina formuoti centrinę vadovavimo struktūrą ir turėti jungtinį kariuomenės štabą. Institucijų ir šalių-narių lyderiai privalo paaiškinti savo žmonėms, kodėl mums reikia užtikrinti Europos saugumą ir gynybą. Priešingu atveju, PESCO taip ir liks tik teorijoje.“
Kitas pagrindinis susitarimo tikslas yra bendradarbiauti perkant karinę įrangą, kas sumažintų šiuo metu valstybių patiriamus nuostolius, išvengiant dabartinės situacijos, kai 28 bloko šalys-narės neretai perka įrangą iš 28 skirtingų tiekėjų. Šį siekį padės įgyvendinti naujas €5,5 mlrd. ($6,5 mlrd.) kasmetinis gynybos fondas, įsteigtas praėjusiais metais. Tačiau tik menka dalis ekspertų mano, kad fondas padės reikšmingai pakeisti esamą padėtį, mat ginkluotės gamintojai yra svarbi kiekvienos šalies ekonomikos dalis.
„Paimkime vieną klasikinį pavyzdį, – sako Galeotti. – Čekai gamina tikrai puikios kokybės ilgavamzdžius šautuvus, kaip ir vokiečiai, italai, ir kitos šalys. Labai mažai tikėtina, kad čekai pasakys – „tai tikrai sąžininga, mes pradėsime pirkti kitų gamintojų šautuvus ir taip sunaikinsime savo pačių pramonę“. O jau vokiečiai tikrai nepasakys - „gerai, mes pirksime čekiškus šautuvus“.“
Tiesa, jis pripažįsta, kad PESCO susitarimas palieka šiek tiek erdvės bendradarbiauti perkant tokią karinę įrangą, kokios negamina nė viena Europos šalis, atkreipdamas dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, niekas Europoje negamina penktos kartos karinių naikintuvų, kuriuos kuria Jungtinės Valstijos, Rusija ar Kinija.
Nepaisant egzistuojančių kliūčių, nereikėtų skubėti ir sakyti, kad PESCO yra pasmerktas nuo pat pradžios. „Susitarimo potencialas yra didžiulis, bet jie privalo priimti realius sprendimus“, - sako Dempsey, kuri teigia, kad tokį siekį galėtų parodyti detalizuoto saugumo plano Vakarų Balkanuose priėmimas.
„Jie vengia šio klausimo, jiems nepatinka apie jį kalbėti. Tačiau, jeigu mes norime karinio bendradarbiavimo, privalome imtis pačių sudėtingiausių klausimų“, - sako ji.
Geopolitinės pasekmės
Tokio tipo pranešimai yra būtent tai, ką nori girdėti Vašingtono užsienio politikos elitas – patvirtinimo, jog europiečiai pagaliau atkreipia dėmesį į savo saugumo poreikius.
„Iš ES pusės girdime, kad Trumpas yra teisus, kad Europai reikia prisiimti atsakomybę už save, – sako Dennison. – Jie jau užsibrėžė tikslą priartėti prie 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto skyrimo gynybai. Tai yra dalykas, į kurį Europos šalys privalo žiūrėti rimčiau.“
Tačiau įdomiausia tai, kad dėl to džiūgauja ir Rusija. „Rusijos gynybos pareigūnai pasisako už Europos kariuomenės sukūrimą, nes jie mano, ir ne be priežasties, kad tai gali susilpninti NATO, – sako Galeotti, kuris yra Rusijos gynybos ekspertas. – PESCO nesukurs Europos kariuomenės – iki to dar reikia nueiti ilgą kelią, bet, iš rusų požiūrio taško, tai gali padidinti trintį tarp Europos Sąjungos ir NATO.“
Galbūt nenorėdamas didinti įtampos, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas atvirai pasveikino europietiškąją iniciatyvą. Tokio tipo žingsniai dar nereprezentuoja realios grėsmės NATO stabilumui, bet jeigu tokie projektai tęsis toliau, „europiečiai turės tarpusavyje išsiaiškinti, kaip jie juos panaudos, ir jeigu tai išsivystys į konkurenciją su NATO, tai būtų labai pavojinga“, sako Dempsey.
