Suomija suteikė leidimą tiesti vokišką-rusišką dujotiekį „Nord Stream-2“, kadangi viena didžiausių šios šalies kompanijų „Fortum“ turi tiesioginį interesą pasipelnyti iš projekto. Kaip rodo praktika, ne vien Lietuvos stambusis kapitalas diktuoja politikams jų priimamus sprendimus.

Vokietijos užsienio reikalų ministro Heiko Maso (Heiko Maas) vizitas į Suomiją ir šios valstybės sutikimas leisti savo teritoriniuose vandenyse tiesti „Nord Stream-2“ dujų vamzdį neturėtų nieko stebinti, pasigilinus į projekto detales.

Jeigu visi leidimai bus gauti, o liko sulaukti tik Švedijos bei Danijos sutikimo, tuomet „Nord Stream-2“ projektą įgyvendins 5 kompanijos: kartu su rusiškuoju „Gazprom“ vamzdį Baltijos jūros dugnu ties transnacionalinės kompanijos „Shell“, BASF, OMV ir „Uniper“. Būtent oficialiai vokiškoje kompanijoje „Uniper“ daugiausia akcijų valdo suomių „Fortum“, kuri yra labai gerbiama ir Lietuvos valdžios. Tačiau štai verslo ir geopolitiniai interesai kartais skiriasi, todėl mūsų šalyje šie faktai nutylimi.

O Suomijoje viešėjęs vokiečių ministras H.Masas, spaudos konferencijoje pašnekėjęs bendromis temomis apie Irano branduolinę programą bei iššūkius ES, neišvengė nemalonių klausimų apie Rusijos įtaką Europos politiniam elitui, tiesiant dujų vamzdį. Ministras mėgino atsišaudyti pasakomis apie tai, kad esą Vokietijos vyriausybė čia niekuo dėta: „Tai privačių kompanijų komercinis projektas, mūsų vyriausybė jame nedalyvauja... Tačiau mes laikome šį projektą naudingu, nes dujų poreikis Europos Sąjungoje auga“.

Į detales ministras nesigilino, bet sulaukė dar vieno nepatogaus klausimo apie rusiškų dujų tranzitą per Ukrainą. H.Masas teigė suprantąs, kad kai kuriose šalyse šis projektas „kelia abejonių“: „Tačiau mes atkreipėme dėmesį į šį susirūpinimą. Dujų tranzito per Ukrainą išlaikymas yra Europos interesas. Apie tai mes aiškiai pasakėme Rusijos pusei. Dabar reikia pasirūpinti, kad šį tikslą realizuotume...“.

Vokiečių ministro išsisukinėjimas ir akivaizdus privačių kompanijų protekcionizmas, taip pat verslo sugebėjimas priversti politikus priimti tik jam naudingus sprendimus, kaip paaiškėjo, nėra vienos Lietuvos išradimas.

Situaciją komentuoja M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos analitikas, saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius:

- Pažvelkime į ilgametę bendrąją suomių politiką santykiuose su Rusija ar Tarybų Sąjunga. Jie visą laiką ieškojo aukso vidurio ir kartais jiems neblogai sekėsi jį surasti, jeigu atmestume Stalino laikotarpį. Bet netgi carinės Rusijos sudėtyje jie turėjo nepalyginamai daugiau teisių ir tikrai geresnį statusą, negu mes. O tarybiniais laikais, jau po Stalino mirties, suomiai savo ekonomiką pasikėlė, iš esmės eksploatuodami Tarybų Sąjungos išteklius ir ekonomiką. Jų laikysena visada šiuo požiūriu buvo nuosekli.

Todėl manau, kad ir „Nord Stream-2“ atveju jie gerai skaičiavo savo laikyseną Rusijos atžvilgiu: ką jie laimi ar pralaimi, suteikdami ar nesuteikdami leidimo tiesti dujotiekiui. Dėl suomių, žinoma, sudėtinga spekuliuoti, bet manau, kad leisdami tą vamzdį jie aptiko daugiau naudos sau. Mes visko nežinome, bet kadangi Suomijos-Rusijos ryšiai yra smarkiai išplėtoti visose srityse, todėl spėju, kad šis leidimas buvo susijęs su tam tikromis Rusijos nuolaidomis Suomijai kitose srityse. Su Vokietija suomiai taip pat palaiko gerus santykius, nepaisant gana komplikuotos ir sudėtingos praeities, todėl spėju, kad ir ten jie išsiderėjo sau naudingų dalykų.

Lygiai tas pats yra su Švedija. Pirmiausia visi tokie sprendimai prasideda po išsamios naudos ir nuostolių analizės. Visi supranta, kad Rusija, pardavinėdama gamtinius išteklius, išlaiko savo ekonomiką. Bet negali sakyti, kad čia nieko negauna Vakarai. Jie gauna pigias dujas, kurios reikalingos Vakarų ekonomikai. Nežinau, kokių argumentų švedams įtikinti gali rasti Donaldas Trampas (o juk ne taip seniai ten skrido JAV valstybės sekretorius Maikas Pompėjas), kokių gėrybių jiems pažadėti... Viskas priklausys ir nuo to, ką pasiūlys rusai su vokiečiais. Vienaip ar kitaip „Nord Stream“ pirmoji linija jau yra, o žmonės, atsakingi už Švedijos ekonomiką, be abejo, bus suinteresuoti leidimą išduoti. Ten niekas nieko nepralaimi, bet jie tikrai neleis tiesti vamzdžio už ačiū...

O šioje situacijoje labiausiai pralaimi Ukraina, spaudimas jai tikrai didėja, nes rusai ženkliai sumažins dujų tranzito apimtis per šią šalį. Tačiau savi marškiniai visada arčiau kūno. Galima tik svarstyti, kad galbūt Vakarai, nenorėdami visiškai prarasti tokio sąjungininko kaip Ukraina šiame regione, organizuos jos aprūpinimą dujomis „atbuline tėkme“, kad jie bent žiemą nesušaltų...