Paradoksas: nors pernai daugėjo ekonomikos atsigavimo ženklų ir, pasak statistikos specialistų, didėjo atlyginimai, per metus iš Lietuvos pabėgo 56 tūkst. žmonių. Nuo 1990-ųjų išvažiavo apie 900 tūkst. piliečių. Nors demografai jau prieš keliolika metų pranašavo pragaištingas valstybei gyventojų mažėjimo pasekmes, valdžiai ta problema tarsi neegzistavo. Susirūpinimą tirpstančia Tauta imta rodyti pastaruoju metu, tačiau viskas ir toliau baigiasi tik kalbomis.
Prieš porą savaičių paaiškėjo, kad dėl to kalčiausios savivaldybės. Jos ne tik nesirūpina sulaikyti susiruošusiųjų išvykti, bet nė piršto nepajudina, kad susigrąžintų išvažiavusiuosius.
Susikvietusi savivaldybių vadovus prezidentė Dalia Grybauskaitė pažėrė kritikos. Šalies vadovė užsirūstino remdamasi Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ užsakytais tyrimo rezultatais. Jų išvada - išvykusieji negrįžta, nes jiems sunku būtų integruotis į gyvenimą Tėvynėje.
Merai buvo skalbiami, esą savivaldybės nieko nedaro, kad emigrantai jaustųsi laukiami Lietuvoje. Tačiau išsiskirstę rajonų vadovai minėjo didesnę problemą nei emigrantų susigrąžinimas: reikia daryti tai, kas dar įmanoma, kad žmonės neišvažiuotų. Nes kur kas lengviau sulaikyti išvykstančiuosius, nei prisivilioti užsieniuose jau pradėjusius leisti šaknis tautiečius.
Visiems aišku, kad emigruoja jauni arba profesijas turintys ir dar keliolika metų galėsiantys dirbti piliečiai. Kaip pagrindinę priežastį jie įvardija skurdžius mūsų atlyginimus.
Biržų rajono meras Valdemaras Valkiūnas, grįžęs iš susitikimo su prezidente, neslepia - įspūdis nekoks. „Ką mes savivaldybėse galime padaryti, kai strateginius sprendimus turi daryti aukščiausia valdžia. Ką galima padaryti su tais resursais, kuriuos turime, ir dar grasinama, kad tų pinigų dar mažiau turėsime“, - tai, kas dabar yra daroma, Biržų meras vadina ne realiais veiksmais, o vėžio gydymu aspirinu. „Tuos vėžio simptomus lemia atlyginimai. Aš prezidentės patarėjai jau prieš pusę metų sakiau, kad atlyginimų minimumą reikia kelti iki 800 eurų valstybei pasiskolinus kelis milijardus mažiausiais procentais ir per dvejus trejus metus gyvenimo lygis susilygins kaip tuose susisiekiančiuose induose su šalimis, į kurias mūsų žmonės bėga“, - siūlo išeitį iš milijoninio verslo į merus atėjęs rajono vadovas. O kai valstybė tiek mokės biudžetininkams, pagal tai turės pasitempti ir privatus verslas.
Anot mero, prezidentė reikalauja vietų darželiuose, kad su emigrantais būtų bendraujama individualiai. „Galime bendrauti, yra pas mus ir laisvų vietų darželiuose, bet tokiu būdu vėžio neišgydysime“, - sako jis.
Biržuose, kaip teigia V.Valkiūnas, dėl mažų atlyginimų savivaldybėje trūksta 10 proc. darbuotojų. Pasak jo, žmogui pasiūlius už 700 eurų dirbti seniūnu, šis „dešimt minučių juokėsi“.
Kas lėmė tokį emigracijos mastą pernai ir ko galima tikėtis šiemet, „Vakaro žinios“ klausė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komiteto pirmininko Povilo URBŠIO.
- Negalima atmesti, kad dėl vykstančio „Brexit“ dalis Anglijoje gyvenančių lietuvių dabar skuba nutraukti saitus su Lietuva tam, kad įtvirtintų savo socialines ir pilietines teises Didžiojoje Britanijoje.
Vis dėlto neatmestina pagrindinė priežastis: negalima pasakyti, kad kažkas valstybėje pagerėjo iš esmės, kad galėtų sustabdyti tą emigracijos bangą. Nežinau, kuri banga privers politikus suvokti egzistencinį klausimą, kad Tauta nyksta. Man atrodo, kai kalbame apie emigraciją, labiau kalbame apie ekonomines priežastis. Jos vienareikšmiškai yra labai svarbios. Jei atlyginimai ir socialinės garantijos būtų pakankamos, tikrai niekas neskubėtų išvažiuoti. Bet, mano įsitikinimu, ekonominės ir finansinės sąlygos yra pasekmė santykių tarp valdžios ir žmogaus. Nes jeigu žmogus nesijaučia reikalingas, niekas nepasikeis nepakeitus šito santykio.
- Dažnai sakoma, kad Lietuva yra geras kraštas gyventi. Neretas emigrantas sutiktų grįžti, jeigu atlyginimai būtų normalūs. Be to, tikriausiai net ir nebandytų išvažiuoti. Nesutinkate?
- Sovietiniais laikais mes nė vienas nemirėme iš bado, bet esmė slypi kitur. Tam, kad užtikrintume savo tautinį identitetą, mums parūpo nematerialus dalykas - laisvė. Mes ėjome sunkų kelią, kad tą laisvę iškovotume. Jeigu mes vėl kalbame apie materialius dalykus, tai supraskime, kad materialūs dalykai yra tik pasekmė, o mes to nesuvokiame. Yra paprasta lygtis, vedanti į gerovę: ten, kur žmogus jaučiasi galintis kontroliuoti politiką, jo sprendimus, jam yra ir kur kas saugiau gyventi. Pas mus yra mąstoma taip: kuo bus riebesnė dešra, tuo bus laimingesnis žmogus. Ne. Tada viskas priklauso nuo to, kas tą dešrą raiko. Buvo 2007-2013 metų laikotarpis. Atlikus apklausą, ar tavo aplinkoje kas nors smarkiai pagerėjo, didesnė dalis atsakė „ne“. Nors tame miestelyje aikštė sutvarkyta. Valio. Ką tai rodo, kad šitoje valstybėje apie pabėgėlį šokinėjama labiau negu apie savo pilietį. Aš visuomet sakau, kad svarbiausias dalykas valstybėje - teisingumas. Jis nesukuriamas atlyginimu. Socialinės garantijos yra to teisingo santykio pasekmė. Ne atvirkščiai. Neatsiras didesnių atlyginimų, jeigu darbdaviai matys, kad gali tyčiotis be jokios atsakomybės.
- Bet ar ne keista, kad iš Lietuvos siekia bėgti kone pusė mokyklų abiturientų? Iš kur tai? Juk jie dar nespėjo susidurti nei su darbo rinka, nei su kokia nors neteisybe?
- Jauni žmonės yra susikūrę savo laimės stereotipus. Jie gyvena šeimose. Jeigu tos šeimos nariai vos galą su galu suduria, jis jaučia nepriteklių. Taip, jis mano, kad kitur yra rojus. Kitas dalykas, kad nėra noro pakovoti už save. Turime paradoksą: pagal visas apklausas pilietiškiausia visuomenės dalis yra moksleiviai, o kai jie tampa studentais - viskas. Normalioje visuomenėje atvirkščiai - studentai yra aktyviausia ir pilietiškiausia dalis. Todėl aš sakau, kad nuo mokyklos suolo turėtų būti ugdomi pilietiški žmonės. Jeigu jaunam žmogui neužsifiksuoja, kad jis tos valstybės kūrėjas, o mano, kad valstybė - tai valdžia, jeigu mato, kad niekas nepakovos už jo teises, jam nieko nelieka, tik bėgti.
