Visuotinai pripažintos aksiomos Rusijoje nekenčiamos. Pavyzdžiui, frazė „valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“ yra priimama kaip visiška banalybė. O gaila. Išmainę pilietines teises į Kremliaus pažadėtą stabilumą ir saugumą, rusai prarado ir laisves, ir saugumą, ir stabilumą, mainais gavę nekontroliuojamą valdžią ir kriminalinį nebaudžiamumą visose jos lygiuose.
Spazmingai griebdamasis už valdžios, kuri jam tapo ne tik pati sau tikslas, bet ir fizinio išlikimo priemone, Vladimiras Putinas panaikino bet kokius kadencijų terminus gubernatoriams – vietos kunigaikštukams, besipelnantiems iš regionų ir ilgus metus vagiantiems iš valstybės. Jie – vienintelis politiškai bankrutavusio lyderio ramstis, juk juos visus draugiškai vienija kleptomaniška prigimtis.
Putinas niekada nebuvo politiku, nes demokratiškoje šalyje (ja Rusija iš dalies galėjo būti laikoma valdant Jelcinui) tai – vieša profesija. Pilietis Putinas niekada nedalyvavo politinėje kovoje ar viešose diskusijose, verčiau rinkdamasis savo prigimčiai artimas užkulisines intrigas. Kaip kandis jis skrido iš vieno kabineto į kitą, kol tapo minėtų kunigaikštukų nusilpninto Jelcino „įpėdiniu“. Per penkiolika metų, kai yra valstybiniame poste (jei nebūsime naivūs ir neskaičiuosime „linksmųjų pasimainymų“ su Medvedevu), Vladimiras Vladimirovičius ir jo artimasis ratas pavertė turtingą Rusiją iškasenų urvu – išgrobstytą viduje ir bauginančią savo išore, ypač savo dydžiu.
„Krymo užspaudimas“ ir „hibridinis karas“ su Ukraina galutinai įtvirtino putinišką režimą kaip fašistinį, su visais jam būdingais požymiais. Sankcijos, sekusios po suverenios valstybės teritorijos aneksijos – adekvatus civilizuoto pasaulio atsakas į grobuoniškus sulaukėjusio čekistinio monstro instinktus. Paskutiniai įvykiai – arbitražo teismų sprendimai dėl „JUKOS“, Beslano tyrimas ir siekis įsteigti tribunolą dėl virš Ukrainos numušto keleivinio lainerio – neabejotinai įsiutino Kremliaus šeimininką, kuris čia turėjo išvysti artėjančio atpildo šešėlį, kuris grasina ne tik jam. Tai ir baisiausia. Juk jei tarp jo bendrų prasidės nepasitenkinimo bruzdėjimas, jo gyvenimas užsibaigs greičiau nei spės nuvertėti. Čekistai moka panaikinti – greitai ir nepastebimai, o Putinas tai žino geriau nei kas kitas. Jo žaidimas – blefas, verbavimas ir šantažas.
Iki tam tikro momento jam sekėsi puikiai. Jis įgudusiai laviravo tarp Vakarų ir Rytų – taip, kad net Bushas jaunesnysis pasivaikščiojimo Teksaso rančoje metu Putino akyse sugebėjo įžvelgti kažkokią ten „sielą“. Apskritai, verbavimas yra pagrindinė Putino veiklos aukščiausiame valstybės poste forma. Bet kuri oficiali žiniasklaidos priemonė Rusijoje šiandien privalo verbuoti ir įtikinti, o jei nepavyksta – tai bent išgąsdinti dorą pilietį: Vakarų machinacijomis, ukrainiečių žiaurumu ir karo grėsme, nuo kurios kaip Atlantas savo galingais pečiais juos apsaugos jų daugiakovininkas. Vidutinis statistinis Rusijos pilietis iš prigimties yra bailokas, o labiausiai pasaulyje bijo atsakomybės už savo sprendimus. Dėl to amžinai ir ieško „tvirtos rankos“, kuriai ir deleguoja visų svarbių sprendimų priėmimą, naiviai vildamasis, kad toji „ranka“ vėliau už viską ir atsakys. Ir valdo Putinas – azartiškai, kaip koks pokerio profesionalas. Bet „atsakomybė“ tai ne jam. Greičiau priešingai – jis visais būdais stengiasi jos išvengti. Ir tol, kol šis jo interesas neprieštarauja jo klientūros interesams, jam niekas negresia. Problema tik ta, kad jau labai netoli toji diena, kai Putino ir jo vakarykščių bendrų keliai išsiskirs ir tada jie jam pasakys: „Volodia, tu jau mums atleisk, bet mums ne pakeliui. Nieko asmeniško, bet tau laikas išeiti poilsio.“ O poilsis Putinui – kapas. Tiesiogine to žodžio prasme. Nuo šio lošimų stalo atsistoti ir nueiti gyvam neleista niekam: statymai per daug dideli.
Kaip tik dėl to yra du intriguojantys variantai, kaip gali vystytis politinė situacija Rusijoje.
Kokie yra šie variantai ir autoriaus pasiūlymas geriausiai išeičiai visiems, skaitykite mūsų interneto svetainėje Aidas.us.
Žurnalistas Aleksandras Sotnikas, Maskva
