Domanto Sabonio tėtis – krepšinio legenda. Pats jaunasis aštuoniolikmetis jau ragavo Eurolygos duonos. Galingais žingsniais 208 cm ūgio sunkusis krašto puolėjas užsilipdė vieno talentingiausių Europos aukštaūgių etiketę, todėl sunku net patikėti, kad jaunuoliui gali trūkti pasitikėjimo savimi.
Geresnis nebus
Garsi pavardė padarė meškos paslaugą. Gonzagos universitete karjerą pratęsęs Domantas pripažįsta – jis jaučia tėvo šešėlį.
„Kartais prieš rungtynes susijaudinu, nes žmonės mane nuolat stebi ir tikisi, kad nuveiksiu kažką ypatingo. Kartais man atrodo, jog aš jiems atrodau kaip nevykėlis, prastas žaidėjas ir patekęs čia tik dėl tėvo, – „Oregon Live“ atviravo lietuvis. – Tačiau stengiuosi nesiklausyti kalbų ir tiesiog žaisti. Būtent to labiausiai nori ir mano tėtis.“
Jo tėtis Portlande – ne ką mažiau mylimas nei Lietuvoje. Būtent gimtajame Portlande D.Sabonis savaitgalį su „Gonzaga Bulldogs“ ekipa NCAA pirmenybėse testavo „Portland Pilots“ komandą. Ją „buldogai“ nugalėjo 87:75, o D.Sabonis per 23 minutes pelnė 5 taškus ir atkovojo 6 kamuolius.
Domantas gimė Portlande prieš penktąsias 1996-ųjų NBA atkrintamųjų varžybų rungtynes su „Utah Jazz“. Čia Domantas gyveno iki penkerių. Dar pamenantis, kaip lakstė paskui tėvą „Trail Blazers“ klubo treniruotėse, Domantas atsidūsta: „Kartais sunku, nes visi iš tavęs tiek daug tikisi. Jie viliasi, kad žaisiu taip, kaip tėvas. Bet, mano nuomone, tai yra neįmanoma. Per visą gyvenimą tokių kaip jis gimsta tik vienas.“
Tėvo akivaizdoje – jaudulys
Per Padėkos dieną Arvydas su žmona Ingrida lankėsi pas sūnų ir išvydo jį pirmąjį kartą nuo 2014-ųjų rugpjūčio, kai Domantas išskrido į JAV.
„Buvo nuostabu ir labai linksma. Bet laikas prabėgo taip greitai. Su jais praleidau kiek įmanoma daugiau laiko“, – teigė D.Sabonis. Sabonių šeima Gonzagoje paminėjo ir Ingridos gimtadienį.
Tėveliai taip pat stebėjo jauniausio sūnaus rungtynes su Džordžijos universiteto komanda. Bet jų vizitas arenoje pernelyg nenudžiugino – Domantas niekada nesužaisdavo gerai tėvų akivaizdoje. D.Sabonis nerimavo ne be pagrindo – per 13 minučių išnaudojo penkių pražangų limitą ir mačą baigė su 4 pelnytais taškais bei 2 atkovotais kamuoliais.
„Bandžiau sužavėti tėtį. Bet jau pats komandos draugams buvau paminėjęs, kad visuomet prastai sužaidžiu tėvelių akivaizdoje“, – sakė D.Sabonis.
Sabo patarimai
Tačiau jau kitose rungtynėse su „St. John‘s Red Storm“ komanda Domantas pelnė 14 taškų, atkovojo 8 kamuolius ir surengė vieną sėkmingiausių pasirodymų debiutiniame sezone NCAA. Pasirodo, šiame mače D.Saboniui padėjo praktiniai ir psichologiniai Arvydo patarimai. A.Sabonis patarė sūnui išnaudoti savo ūgio pranašumą ir tvirtą kūną.
„Paprastai jis nesikiša, galbūt nebent pasako keletą detalių. Jis manimi pasitiki, – tikino Domantas. – Bet pamenu, kad prieš tą mačą jis man patarė galingai užbaigti atakas po krepšiu. Jis sako, kad žaidžiu per švelniai, todėl turėčiau žaisti kiečiau.“
Aštuoniolikmetis juokėsi, kad prieš susitikimą Arvydas kalbėjo net neketinąs eiti į rungtynes, kai mama Ingrida pasiteiravo sūnaus, kada prasidės susitikimas. Aišku, Domantas žinojo, kad tėvai bus arenoje, bet tėčio taktika jam paliko įspūdį.
„Jis pats žaidė krepšinį ir žino, ką aš dabar patiriu. Jis suprato, kad būtent dėl jų dėmesio aš nėriausi iš kailio“, – šypsojosi Domantas.
Pasirinko tėvo numerį
Domanto bute 200 tūkst. gyventojų turinčiame Spokeino mieste Vašingtono valstijoje puikuojasi 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse tėvo vilkėta Lietuvos rinktinės apšilimo apranga. Savo kolekcijoje JAV jis taip pat turi dar dvejus Lietuvos rinktinės marškinėlius. Atvykdamas į Gonzagą Domantas pasirūpino, kad galėtų užsivilkti vienuoliktuoju numeriu pažymėtą aprangą – visai kaip tėvo.
„Vaikystėje mėgdavau, kai jis grįždavo namo ir pasakodavo man įvairias krepšinio istorijas. Būdavo labai labai linksma“, – šypsosi Domantas.
Jo mama Ingrida pastebi, kad sūnus labai panašus į tėvą.
„Mama, broliai ir draugai sako, kad tarp mūsų įžvelgia labai daug panašumų. Tokių, kaip rankų gestai, pykčio įpročiai, kamuolio perdavimai. Jie mato, bet aš – ne“, – šypsena nedingo iš Domanto veido.
Visa šeima žiūrėjo Arvydo Sabonio 50-mečiui paminėti skirtą filmą. Juoko Domanto namuose netrūko.
„Labai daug juokėmės, – prisiminė D.Sabonis. – Bet man pasirodė, kad tėčiui buvo šiek tiek liūdna. Manau, jis norėtų, kad vis dar galėtų taip žaisti.“