Mes atidavėm viską Tėvynei –
Jaunystės dienas kaip gėles,
Mūs tėvai savanoriai ją gynė
Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes!
/Iš partizanų dainos/
Šiemet vienam iš iškiliausių Lietuvos partizanų vadų – Antanui Baltūsiui-Žvejui būtų
sukakę 100 metų. Deja, prieš 67 metus, sulaukęs vos 33 metų, jis žuvo nelygioje kovoje
su okupantais...
Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Vilkaviškio apskrityje Gulbiniškių kaime. 1940 m. eksternu baigė karo mokyklos aspirantūrą. Vokiečių okupacijos metu tarnavo policijoje. 1945 m. pavasarį jis įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. jis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai – Mykolui Jonui, liepos mėnesį tapo Tauro apygardos vadu. Žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, laikinai ėjo Pietų Lietuvos apygardos vado pareigas. Jis paskelbė, jog laisvės kovotojų organizacija yra karinė organizacija, todėl jai privaloma kariška drausmė, pagarba ir paklusnumas vadams. A.Baltūsis sukūrė partizanų gyvenimą ir veiklą reglamentuojančias instrukcijas ir statutus, aktyviai kovojo prieš Lietuvos kolonizaciją ir žemės ūkio kolektyvizaciją.
Tauro apygarda buvo viena iš tų, kur miško broliams buvo privalu dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformas. A.Baltūsio iniciatyva buvo nustatyti ir pagaminti pareigybiniai skiriamieji ženklai, sutvarkyta apygardos teritorinė-administracinė struktūra, štabo raštvedyba, išleisti nurodymai rinkti ir kaupti partizanų kūrybą, saugoti archyvus. Apygardos vadas nuolatos tobulino partizanų karinį pasirengimą, organizavo kursus puskarininkių ir viršilų laipsniams gauti, įsteigė karo lauko teismą.
Jis pasižymėjo išskirtiniu įžvalgumu ir intuicija. 1947 m. jo dėka išaiškėjus Juozo Markulio-Erelio išdavystei, visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimas, J.Markulio pasiūlymu turėjęs įvykti sausio 18 d., A.Baltūsio iniciatyva buvo perkeltas į sausio 12 dieną. Suvažiavimas įvyko Tauro apygardoje – netoli Pilviškių ūkininko sodyboje. Čia buvo nuspręsta Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) būstinę perkelti į Tauro apygardą. A.Baltūsis tapo VGPŠ viršininku. Tokiu būdu, jo dėka pavyko išvengti visų Lietuvos partizanų apygardų vadų žūties. Jam pavyko užmegzti ryšius su daugumos partizanų apygardų štabais ir tokiu būdu apriboti J.Markulio veiklą. Į Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) prezidiumą A.Baltūsis įtraukė ir legaliai gyvenančius kovotojus už laisvę: V.Salioką, E.Akelį, J.Bazilevičių, kun. J.Stankūną, A.Miškinį ir kitus.
Ypač daug dėmesio jis skyrė ryšiams su Vakarais. Tuo tikslu jis 1947 m. organizavo net du žygius į Vakarus per „geležinę“ sieną: gegužės mėnesį – Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno, o gruodžio mėn. – J.Lukšos ir Kazimiero Pyplio. Dėl tokio įžvalgumo ir gerai užsimaskavusio priešo J.Markulio demaskavimo, A.Baltūsis susilaukė teigiamo įvertinimo ir kitų Lietuvos partizanų apygardų vadų tarpe.
Partizanų ryšininkė Julija Čepaitytė Simanaitienė-Undinė prisimena: „Žvejys“ buvo neeilinis kovotojas Lietuvos Rezistencijoje. Jis buvo labai drausmingas ir tvarkingas, be galo reiklus sau ir to reikalavo iš kitų. Kova dėl Tėvynės laisvės jam buvo šventas reikalas. Jis viską gerai apgalvodavo, pasverdavo visus „už“ ir „prieš“ ir tik po to tardavo lemiamą žodį. Buvo labai darbštus, daug rašė. Labai nemėgo tuščių kalbų. Net ir nežmoniškai sunkiomis partizaninio gyvenimo sąlygomis būdavo tvarkingas ir švarus, visuomet pasitempęs, orus ir išdidus. Sovietinė propaganda skelbė netiesą apie partizanų vadų žiaurumą. Tuo tarpu tikrovė buvo kitokia. Partizanų vadovybė neskubėdavo vykdyti mirties nuosprendžių, todėl neretai išvengdavo atpildo ir tie, kurie jo buvo nusipelnę. Ne kartą girdėjau, kaip „Žvejys“ sakė savo kovotojams, kad aukščiausia bausme reikia bausti tik tuos, kurie tikrai to nusipelnė. Jis sakė, kad jeigu žmogų bausi mirties bausme, tai reikia tikrai įrodyti jo kaltumą, viską apsvarstyti ir jokiu būdu nedaryti skubotų veiksmų. Jo iniciatyva buvo paruošta veiksminga perspėjimų išdavikams sistema, kuri ne vienam padėjo išsipainioti iš čekistų užmesto voratinklio.“
Tauro apygardos partizanai Lietuvoje buvo vieni iš aktyviausių. Jie reguliariai leido ir platino partizanų spaudą, įvairiais būdais trukdė okupantams organizuoti rinkimus, dalyvavo daugybėje mūšių su okupantais. 1947 m. buvo užpulti Pajevonio, Gižų, Žaliosios, Keturvalakių, Kačerginės, Jiezno miesteliai, Buktos ir Pagerinamo dvarai, Antanavo spirito varykla, Antupių tarybinis ūkis ir kiti objektai. Stengdamiesi apsirūpinti maistu ir pinigais ir neskriausti ūkininkų, partizanai užpuldinėjo tarybinius ūkius, pienines, kooperatyvus, finansų skyrius. Aktyvius kolaborantus perspėdavo ir, jeigu šie nesiliaudavo vykdę savo juodų darbų, įsiviliodavo į pinkles ir sunaikindavo.
1946 m. birželio 4 d. Grybinų kaime prie Šunskų pasaloje buvo sunaikinta daugiau kaip 20 stribų ir partinių aktyvistų. 1947 m. vasario 18 d. Marijampolėje partizanų suorganizuotose fiktyviose sužadėtuvėse buvo sunaikinti keli miesto partijos šulai.
Visoje Lietuvoje nuskambėjo Tauro apygardos partizanų operacija Opšrūtuose. Šiame kaime, kuris yra tarp Vilkaviškio ir Pilviškių, iki 1941 m. gyveno daug vokiečių, kuriuos lietuviai vadino „prūsais“. 1940 m. rusams okupavus Lietuvą, 1941 m. žiemą vokiečiai repatrijavo į Vokietiją. Į jų vietą iš tuometinio „Suvalkų trikampio“ į Opšrūtus buvo perkeltos kelios dešimtys rusų šeimų. Antros okupacijos metu, 1944 m., iš „plačiosios tėvynės“ atvyko dar keliolika šeimų. Buvo čia ir karo dalyvių, kurie nenorėjo grįžti į savo tėvynę. Šie nevalyvi, apsileidę kolonistai greit nugyveno tvarkingus ūkius, apleido žemes. Nors jie ir tinginiavo, tačiau valdžios buvo atleisti nuo prievolių, gavo negrąžinamas pinigines pašalpas, gyvulių, miško ir kitų lengvatų, kurios lietuviams nebuvo taikomos. Kolonistai susibūrė į žemės ūkio kooperaciją, o gyventojus, kurių žemės pateko į jų valdas, valdžia paprasčiausiai ištrėmė. Jie gavo ginklų ir susitelkė į didelį, ginkluotą būrį. Kolonistai be gailesčio terorizavo apylinkėse gyvenančius lietuvius. Pagal jų įskundimus žmonės buvo suimami ir tremiami. Dėl to daugelis išbėgo į miškus, o kolonistai persekiojo jų šeimas. Lietuviai privalėjo už juos važiuoti į pastotes, atlikti įvairius darbus. Gyventojai buvo bejėgiai atsilaikyti prieš tuos ginkluotus kolonistus. Tauro apygardos vadovybė nutarė šiuos suįžūlėjusius kolonistus išrūkyti.
1947 m. lapkričio 12 d. Žalgirio rinktinės vadas Šturmas su 70 vyrų pasiruošė šiai operacijai. Prieš tai lietuvių ir rusų kalbomis buvo paruošti atsišaukimai ir įspėjimai, kuriuose Lietuvos partizanų vadovybė įsakė per mėnesį išsikraustyti iš Lietuvos visiems naujai atkeltiems ar atsikėlusiems rusų kolonistams. Kolonistai šiuos perspėjimus ignoravo. Partizanų žvalgyba nustatė, kad Opšrūtuose yra 35 ginkluoti rusai. Sutemus vieni partizanai su kulkosvaidžiais užtvėrė kelius į kaimą, o kiti, pasidaliję į 8 grupes, apsupo kaimą ir sutartu laiku puolė. Buvo tikslas – pralieti kuo mažiau kraujo ir nuginkluoti kolonistus. Tačiau šie ėmė priešintis. Jie šaudė pro langus ir nesileido į kalbas. Tuomet partizanai atidengė ugnį. Žuvo 36 kolonistai. Likę gyvi rusai išbėgo į Vilkaviškį ir Pilviškes, o 1948 m. pavasarį dauguma jų spruko į rytus. Opšrūtų kaimo kolonistų žlugimas plačiai nuskambėjo. Tarp atvykusių iš Sovietų Sąjungos gilumos rusų kilo panika. Esą lietuviai sukilo ir šaudo rusus. Daugelis jų grįžo į „plačiąją tėvynę“. Tokiu būdu, šie Suvalkijos partizanų veiksmai sustabdė ne tik rusų plūdimą į Vilkaviškio apskritį. Jie sustabdė jų plūdimą į Suvalkiją ir į visą Lietuvą. Ateityje daugelis atvykstančių rusų mieliau rinkosi Latviją, Estiją ar Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį. Kur ne taip pavojinga gyventi.
Gaila, tačiau daugelio planų A.Baltūsis nespėjo įgyvendinti. 1948 m. vasario 1 d., išdavus MGB agentei Tiesai, gimtajame Gulbiniškių kaime Motiejaus Baltrušaičio sodyboje A.Baltūsis-Žvejys ir du štabo apsaugos partizanai: Juozas Balsys-Dobilas bei Pranas Žaldaris-Šapalas buvo apsupti kariuomenės. Neturėdami kitos išeities jie nusišovė. Lietuvos partizanai įvertino A.Baltūsio nuopelnus Tėvynei. 1950 m. birželio 1 d. jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais), o 1997 m. gruodžio 17 d. A.Baltūsiui-Žvejui buvo pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). 2002 m. spalio 31 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Povilas Gaidelis
