Režisavo: Clay Staub. Vaidina: Milo Ventimiglia, Bridget Regan, Amanda Schull, Javier Botet, Shawn Ashmore, Jonathan Frakes
Pirmieji juostos kadrai atvirai ir nė kiek neapsimetinėjant atiduoda pagarbą garsiausiam ir įtakingiausiam praėjusiais metais Anapilin iškeliavusio Tobe’o Hooperio filmui „The Texas Chain Saw Massacre“ (1974). Scenaristo ir režisieriaus Clay’aus Staubo debiutinio filmo „Devilsgeitas“ prologe stebime nuošalia vietove važiuojantį jauną vyrą (Adam Hurtig), kuriam sugenda automobilis ir tai įvyksta šalia nuošalios sodybos su apleistu svirnu. Maža to, kad sodyba itin panaši į Sojerių namą iš Hooperio filmo, kamera iš apačios seka paskui vyriškį, einantį link sodybos ieškoti pagalbos. Žanro žinovams iš karto tampa aišku, kad vyro laukia neišvengiama mirtis. Jo laukia vieni spąstai po kitų – ir kuo toliau, tuo baisesni. Tai yra ideali įžanga į filmą, kuris spendžia žiūrovams vienus spąstus po kitų, yra pilnas netikėtų posūkių ir skirtingų žanrų įtakų.
Nedideliame Devilsgeito miestelyje Šiaurės Dakotoje netikėtai iš savo nuošalių namų (tų, iš juostos prologo) dingsta Marija Pričard (Bridget Regan) ir jos sūnelis Džona. Vietiniams tai kažkodėl neatrodo labai skubus ar dėmesio vertas dalykas, tačiau didmiestyje gyvenanti Marijos šeima yra smarkiai sunerimusi, tad kreipiasi į Federalinių tyrimų biurą. Taip į Devilsgeitą atvyksta specialioji agentė Darija Fransis (Amanda Schull) – iš pažiūros žavinga blondinė, kurią vietos policija iš karto nurašo kaip nieko neišmanančią miestelėnę. Darijai ši byla yra pirmoji dingusių asmenų byla po paslaptingai ir tragiškai pasibaigusio paskutinio tyrimo: Darija sugebėjo surasti pradingusią merginą, tačiau šioji nusižudė agentės akivaizdoje.
Atvykėlės neįtikina vietinės policijos tikinimas, kad nepakantaus būdo Marijos vyras Džeksonas (Milo Ventimiglia), turintis smurtinių išpuolių istoriją, negalėjo nuskriausti žmonos, nes yra „geras vyrukas“, tad ji iš karto imasi tyrimo, kuriame dingusios moters sutuoktinis tampa pagrindiniu įtariamuoju. Darija su vienu iš vietos policijos pareigūnų Konradu „Koltu“ Solteriu (Shawnas Ashmore’as) vyksta į Pričardų sodybą, tikėdamasi areštuoti Džeksoną. Tačiau šis su atvykėliais bendradarbiauti ar juos geranoriškai įsileisti į namus nenusiteikęs. Darijos įtarimus dėl Džeksono dar labiau sustiprina sodybos teritorijoje rastas Marijos automobilis, po visus namus Džeksono išslapstyti pavojingi spąstai bei tvirtai užbarikaduotos į namo rūsį vedančios durys. Kaip tik tuo metu iš apsiniaukusio dangaus prasiveržia siaubinga audra – tokia, kokios šiai federalinei agentei dar neteko matyti. Ir nuo tada Darijos – ir filmo žiūrovų – laukia netikėtumai: juosta net kelis kartus, atrodo, pasisuka 180 laipsnių kampu, kol galiausiai nebežinai, kas gali laukti toliau. Režisierius papasakoja tris tos pačios istorijos – apie šeimą, namus ir nesantaiką – versijas, palikdamas mus svarstyti, ar tai, kas nutiko šiai dievobaimingai šeimai, yra buitinė tragedija, dieviškoji intervencija ar kur kas universalesnė evoliucijos ir kryžminimo istorija.
Pirmąją „Devilsgeito“ trukmės valandą nuo įtampos tiesiog užima kvapą, vienas siaubas veja kitą, kol yra lipinamas pagrindinės juostos paslapties paveikslas, kai neišvengiamai tampa aišku, kad tai nėra eilinė kriminalinė byla, o jos tikrasis „blogiukas“ yra sunkiai apčiuopiamas ir labai galingas.
Tokiose istorijose visada glūdi esminė problema: reikia arba atrasti būdą išsaugoti paslaptį, dėl ko kai kurie žiūrovai gali likti nepatenkinti, arba kažkaip išspręsti siužeto atomazgą, kuriai garantuotai bus sunku konkuruoti su nežinomybės keliamu siaubu. „Devilsgeitas“ pasirenka pastarąjį kelią. Iš tiesų juostos siužetas yra stipriai suręstas ir logiškai išspręstas, tačiau neišvengiamai nublanksta prieš ankstesnius įvykius – tai reiškia, kad paskutinį trukmės trečdalį filmui įtampą išlaikyti yra sunkiau.
Nesinori atskleisti nieko daugiau – tegu žiūrovai būna nustebinti. Tai stiprus filmas, su įdomiais dialogais ir puikiai atliktais vaidmenimis (ypač Schull ir Ventimiglia; džiugina ir epizodiniai Javiero Boteto ir Jonathano Frakeso pasirodymai) ir sėkmingai atmosferiškai išnaudota veiksmo vieta. O skųstis, kad pabaiga yra mažiau įspūdinga lyginant su labai stipria juostos pradžia ir viduriu, kažkaip lyg ir negražu. Įspūdingas Staubo režisūrinis debiutas skatina laukti kitų jo darbų.
