Meras Rahmas Emanuelis trečiadienį padėjo paskutinę pensijų problemos, kurią buvo išrinktas išspręsti, dėlionės detalę, tačiau toji detalė reiškia dar didesnę mokesčių naštą Čikagos būstų savininkams, dar neatsigavusiems nuo smarkiai pakilusių nekilnojamojo turto mokesčių.
Kad per penkerius metus surinktų $239 milijonus, reikalingus išgelbėti didžiausią Čikagos viešojo sektoriaus darbuotojų pensijų fondą, Emanuelis nori uždėti naują greitai augantį „komunalinių paslaugų mokestį“ vandens ir nuotekų sąskaitoms. Planuojama pradėti nuo 7 procentų mokestinės priemokos, kuri kitais metais padvigubėtų, trečiaisiais metais siektų 21 procentą, o ketvirtaisiais ir penktaisiais – 28 procentus.
Po to mokestis kiltų kasmet, kad atitiktų „aktuarijų apskaičiuotą reikiamą įnašą“, kad iki 2057 metų būtų pasiektas 90 procentų finansavimas Savivaldybės darbuotojų pensijų fondui. Šiuo metu šis fondas turi $18,6 milijardų skolą, o pinigai jam turėtų baigtis 2025 metais.
Vidutinis Čikagos namų ūkis, sunaudojantis 7 500 galonų vandens, už vandenį per metus dabar moka $686.04. Mero administracija sako, kad naujasis mokestis gali būti priimtas miesto tarybos jau rugsėjo mėnesį, pagal miesto savivaldos įstatymus, kurie nereikalauja valstijos parlamento pritarimo. Manoma, kad šis papildomas mokestis namų savininkams 2017 metais vidutiniškai kainuos papildomus $4.43 per mėnesį arba $53.16 per metus. Ketvirtaisiais metais papildoma mokestinė našta jau sieks $225.96 per metus.
Savo planus meras pristatė bankininkams ir privatiems investuotojams South Loop rajono Simfonijos centre. Tai iš tiesų turėjo skambėti kaip muzika ausims tų, kurie įsigijo Čikagos obligacijų per pačią pensijų krizės kulminaciją, kai obligacijoms buvo tekęs „šlamšto“ reitingas, kurį tarp didžiųjų miestų turėjo tik Detroitas. Tačiau net neabejotina, kad visiškai priešingai į tai sureaguos namų savininkai, kuriems su nekilnojamuoju turtu susiję mokesčiai Emanuelio valdymo laiku bus padvigubėję, ir miesto tarybos nariai, kurie juos atstovauja.
Nevyriausybinės organizacijos „Pilietinė federacija“ prezidentas Laurence’as Msallas mero sprendimą papildomai apmokestinti vandenį, o „toliau kelti nekilnojamojo turto mokesčius“ pavadino „teigiamu ir politiškai protingu žingsniu“. Tačiau jis nėra tikras, ar tai yra ilgalaikis sprendimas, užtikrinsiantis nuolatinį ir pilnavertį stambiausio miesto darbuotojų pensijų fondo finansavimą.
„Tai kūrybiškas ir drąsus mero sprendimas, tačiau jis reikalaus nuolatinio stebėjimo. Mums dar reikia pamatyti aktuarijų skaičiavimus, įrodančius kad šis mokestis ilgalaikėje perspektyvoje sugeneruos pakankamai pinigų“, – sakė Msallas.
Dar vienas nuosavybės mokesčio pakėlimas, priklausomai nuo namo vertės, būtų buvęs mažiau regresyvus nei antkainis vandens ir nuotekų sąskaitai, gaunamai už vandenį, reikalingą kasdieniam gyvenimui. Nors nekilnojamojo turto mokestis Čikagos politikoje yra ypatingai kontroversiška tema, apie kurią stengiamasi nekalbėti, jo privalumas būtų tas, kad jis yra atskaitomas iš federalinių mokesčių. Tačiau Emanuelis sakė esąs pasiryžęs trečią kartą iš eilės nuosavybės mokesčio nekelti, baimindamasis masinės migracijos į priemiesčius.
„Tai kūrybiškas ir drąsus mero sprendimas, tačiau jis reikalaus nuolatinio stebėjimo. Mums dar reikia pamatyti aktuarijų skaičiavimus, įrodančius kad šis mokestis ilgalaikėje perspektyvoje sugeneruos pakankamai pinigų“, – sakė Msallas.
Miesto tarybos nariai iš susitikimo su meru, kur jiems buvo pristatyti jo planai, išėjo jausdamiesi bejėgiai. Jiems nepatiko prašymas dar kartą politiškai aukotis, taip rizikuojant ateinančiuose rinkimuose prarasti savo postus. Tačiau jie yra pasirengę daryti tai, ką reikia, nes alternatyva yra kur kas baisesnė. Nieko nesiimti reikštų leisti bankrutuoti 71 tūkstantį narių (įskaitant pačius miesto tarybos narius) turinčiam pensijų fondui, o pensininkams mokėti pensijas tiesiai iš biudžeto, kas kainuotų papildomai nuo $900 milijonų iki $1 milijardo per metus.
Trečiadienį pristatytame plane taip pat yra įtrauktos įvairios nuolaidos ir privilegijos darbuotojams, kurios atitinka Darbininkų pensijų fondą išgelbėjusį susitarimą, kuris pakeitė Ilinojaus Aukščiausiojo teismo atmestą ankstesnį susitarimą.
Netrukus po atėjimo į postą Emanuelis padvigubino vandens tarifus per ketverius metus, o tada pridėjo dar ir prisitaikymo prie gyvenimo lygio augimo mokestį. Šios pajamos buvo skirtos griūvančiai Čikagos vandentiekio sistemai remontuoti. Dabar ši sąskaita už vandenį pildosi dar dviem mokesčiais: $9.50 per mėnesį už atliekų išvežimą ir dabar siūlomu „komunalinių paslaugų“ mokesčiu, skirtu pensijų fondui finansuoti.
