Norint nutiesti prasmingus kelius į istorinę atmintį, neužtenka vien pastangų iki galo užpildyti baltus istorijos puslapius. Net geriausiu rašalu prirašytus lapus anksčiau ar vėliau nubalina šimtmečių dulkės. Todėl istorinės atminties prasmingumas, jos tąsa ateinančioms kartoms turėtų būti siejama su pilietiniu visuomenės sąmoningumu, jautrumu ir pagarba žmogaus gyvybei. Šių mąstymo vertybių negali paveikti net ir grubiausiu būdu iškraipyti istorijos faktai, o žmogiškas solidarumas ir neabejingumas karo, politinių režimų persekiojamoms aukoms, kaip teigė Lietuvos filosofas Leonidas Donskis, yra galimybė tautai išlaikyti savo etiką ir užkirsti kelią panašiems scenarijams ateityje.
Prieštaringai vertinama muziejinė veikla
Lietuva prieš 75-erius metus pačiu žiauriausiu būdu neteko savo tėvynainių. 90 proc. litvakų per nacistinę okupaciją vokiečių ir jų vietinių pagalbininkų buvo išžudyti beveik visuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Didžiausios egzekucijos vyko Kauno IX, VII fortuose, Vilniaus Panerių miške. Nors nuo žudynių praėjo nemažai laiko, ne visos masinės kapavietės tapo pagarbos ir atminimo vietomis. Tokiu akis badančiu pavyzdžiu galėtų būti Kauno tvirtovės VII forto muziejus, kurio prieigose atliekant statinio rekonstrukcinius darbus 2011 metais buvo aptikti per karą nužudytų žydų palaikai. Praėjo beveik penkeri metai, tačiau deramos pagarbos Holokausto aukos dar nėra sulaukusios. Žmogiškuoju solidarumu verčia abejoti ir tai, kad rekonstruotas muziejus, atvėręs duris lankytojams, nuolat siūlo įvairias dviprasmiškai vertinamas pramogas. Pavyzdžiui, edukaciniuose renginiuose moksleiviai buvusioje koncentracijos stovykloje ieško lobių, gali žaisti įvairius karinius žaidimus ir net atšvęsti gimtadienius bei mokslo pabaigtuves.
Minėti muziejaus renginiai netrukus sulaukė atgarsio pasaulio spaudoje ir papiktino plačiąją visuomenę. Izraelio žiniasklaida, pilietinių iniciatyvų portalas „The Vintage News“ atvirai kritikavo muziejaus administracijos leidimą rengti vestuves su švediškais stalais, moksleivių išleistuvių vakarus forto prieigose. Tarptautinė žydų bendruomenė griežtai pasisakė prieš neetiškus renginius, negerbiančius Kauno VII forte nužudytų žmonių atminimo.
Muziejaus direktorius į diletantų pastabas nereaguoja
Iki 2007-ųjų metų Kauno VII fortas priklausė Lietuvos kariuomenei, vėliau buvo perduotas Valstybės turto fondui, o 2009-aisiais privatizuotas. Didelės 7,5 ha teritorijos valdytoju tapo viešoji įstaiga „Karo paveldo centras“, vadovaujama direktoriaus Vladimiro Orlovo. Jo iniciatyva ir buvo sukurtas Kauno tvirtovės VII forto muziejaus šiuolaikinės veiklos turinys, kuris siekia pritraukti lankytojus įvairiais renginiais, edukaciniais projektais. 2011-aisiais metais, vykdant forto kareivinių rekonstrukcijos darbus, buvo aptikta masinė kapavietė. Ji direktoriaus iniciatyva buvo sutvarkyta, palaikai perlaidoti toje pačioje atokiausioje forto teritorijos vietoje, kuri nėra matoma nuo pagrindinių kareivinių.
„Šis kultūros paveldo statinys visiškai nėra skausmingas objektas, nes mes Kauno VII fortą suvokiame kaip fortifikacijos paminklą, kaip Kauno tvirtovės dalį ir nematome čia jokių skausmų ir jokių priežasčių reaguoti į diletantų pastabas“, – duodamas interviu sakė Vladimiras Orlovas.
„Forte tikrai veikė koncentracijos stovykla ir čia buvo nužudyta 4 500 žydų. Mes apie tai puikiai žinome, nes patys atlikome šiuos tyrimus. Forto teritorijoje yra nustatyta kapaviečių zona, kuriose jokie renginiai nevyksta. Todėl nematau jokios priežasties likusiose tvirtovės erdvėse nevykdyti kitokios veiklos ir paisyti kažkieno nuomonės, kurią, beje, kiekvienas turi teisę turėti. Mes esame savarankiška organizacija ir tai yra mūsų privatus turtas, todėl mums visiškai neįdomu kas ir ką mano Izraelyje, pasaulyje ar kitame kokiame Lietuvos miestelyje“, – kryptingai savo poziciją dėstė Vladimiras Orlovas, teigdamas, kad jo vadovaujamame muziejuje vyksta nuostabūs renginiai ir, tiems, kuriems jie kliūva, tai tik jų asmeninė problema.
Valstybinės institucijos ragina gerbti aukų atminimą
Veikiama sąmoningumo, Lietuvos šviesuomenė, atsakingi asmenys, kitaip supranta Holokausto aukų atminties pagerbimą ir šioje situacijoje įžvelgia empatijos nebuvimą.
„Kokios vertybės puoselėjamos ir kodėl vis dar norima atsitverti nuo tų žmonių, nuo tų bendrapiliečių, kurių balsas kažkada buvo nutildytas pačiu žiauriausiu būdu? Aš turiu teisę pasakyti, kad tai, kas vyksta VII forte, yra nenormalu“, – susidariusią situaciją sutiko pakomentuoti žydų tautybės politikas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos pirmininko pavaduotojas Emanuelis Zingeris.
„Šiandien Lietuvos visuomenė, vertindama praeities istorijos faktus, perdėlioja prioritetus. Mes bandome suprasti, kodėl tai įvyko, kas kolaboravo ir bandome priimti kaimynų žūtį kaip didžiausią praėjusio šimtmečio blogį. Kaimynų, kurie kartu su lietuviais statė Kauno miestą ir kurie vėliau buvo nužudyti. 4 500 nužudytų mūsų kaimynų! Jūs galite įsivaizduoti šitą skaičių? Kiek gyvų žmonių eilių nuo Kauno Laisvės alėjos pradžios iki jos pabaigos susidarytų? Stovėtų keturios ar net penkios eilės. Panašiai taip, kaip, mes stovėjome Baltijos kelyje. Tai dabar sustatykime tuos tūkstančius žydų jų liūdname, paskutiniame kelyje į tą prakeiktą fortą“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo parlamentaras, pabrėždamas, kad šios privačios įstaigos, Kauno tvirtovės VII forto muziejaus veikla turėtų būti peržiūrėta ir aptarta, dalyvaujant plačiajai Lietuvos visuomenei, Kauno miesto savivaldybei ir Kultūros paveldo departamentui.
Tiesa, pastarosios įstaigos įgalioti atstovai yra išsiuntę raginantį prašymą forto savininkams, kad šie nerengtų muziejuje švenčių, žaidimų ir panašių renginių. Tačiau į tai nebuvo sureaguota. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas žurnalistas, atlikdamas tyrimą, apsimetęs jaunikiu kreipėsi į muziejaus administraciją ir netruko įsitikinti, kad, už solidžią sumą, Kauno tvirtovės VII forto muziejaus prieigose vis dėlto galima atšvęsti vestuves.
Tiesa, yra ir kita medalio pusė. Nors palaikų perlaidojimas vyko prieš penkerius metus, masinių žudynių vietos forto teritorijoje kol kas nežymi joks paminklas, o istoriniu palikimu, be viešų pareiškimų, realiai niekas nėra iki šiol pasirūpinęs. Kelerius metus įvairių valstybinių institucijų yra prašoma sutvarkyti žydų žudynių vietą, tačiau tai kol kas taip ir lieka Kauno miesto savivaldybės planuose.
Tolerancijos pamokos – pramogos kapinėse?
Pagrindinis Holokausto švietimo programos tikslas – mokyti jaunimą pakantumo ir supratimo, kovoti su neapykantos ir netolerancijos reiškiniais visuomenėje, siekti, kad Holokaustas ir jokie kiti genocidai niekada nepasikartotų. Žinant, kad Kauno tvirtovės VII forto muziejų kasmet aplanko apie 3 000 moksleivių, galima suabejoti, ar jie šios muziejinės veiklos kontekste gaus tinkamų tolerancijos pamokų?
Nekartoti praeities košmarų per gyvos atminties išsaugojimą, nuolat kuriant pilietinę sąmoningumo prevenciją. Tai nemažas iššūkis Lietuvos visuomenei, kuri, pasak Emanuelio Zingerio, šiandien iš naujo bando dėlioti savo prioritetus, kur kas drąsiau žvelgdama į savo praeities istorijos šešėlius.
„Mamos ir tėčiai, kurie leidžia vaikams laisvalaikį praleisti tokiu būdu, iš tikrųjų turėtų suprasti, kad jie leidžia juos ne į fortą, o į koncentracijos stovyklą, kurioje buvo kalinami ir nužudyti žydai. Aš asmeniškai, savo vaiko neleisčiau į tokią vietą eiti ieškoti lobių ar stovyklauti tokiame objekte. Tėveliai, kurie tai daro, pirmiausiai turėtų suvokti, kad jie savo vaikus leidžia pramogauti ir žaisti kapinėse. Juk Jūs savo vaiko neleistumėte žaisti kapinėse? Nesu fatalistas, tačiau yra kažkokios sakralinės vietos, kurias išniekinus, prietaringi žmonės tiki, kad vėliau tai gali atsigręžti prieš juos pačius“, – Kauno tvirtovės VII forto muziejinę veiklą neigiamai įvertino žinomas Lietuvos prozininkas Marius Ivaškevičius.
„Forto projekto iniciatorius ir vykdytojas ponas Vladimiras Orlovas pats vežė į Izraelį, į Yad Vashem muziejų (Holokausto ir didvyrių atminties muziejus Jeruzalėje – aut. past.) tų siaubingų žudynių iškasenas, žinau visas gražias jo iniciatyvas ir niekas šio žmogaus nekaltina praeities naikinimu, tačiau muziejininkas turi įsiklausyti į visuomenės nuomonę“, – tikino politikas E.Zingeris, primindamas, kokie iškilūs žmonės formavo ikikarinį Kauną ir kodėl kiekvieno šventa pareiga išsaugoti istorinę atmintį be baltų istorijos dėmių.
„Kodėl mes taip lengvai atkūrėme Nepriklausomybę, nei, tarkim, ukrainiečiai? Mes turėjome paryžietišką Kauną, kuriame tarpo brandūs europiečiai, inteligentija, baigusi mokslus garsiausiuose Europos universitetuose. Laisvos dvasios estafetę mes pernešėme per gūdų sovietmetį vien tik todėl, kad Kaunas turėjo ikikarinės sėkmės istoriją, kurioje savo milžinišką indėlį paliko kaimynai žydai. Tai nebuvo kažkokia sekta, tai buvo didžiausia tuometinė mažuma, kuri kalbėjo ir jidiš, ir lietuvių kalbomis. Tai buvo pilietinis, pasaulietinis, kultūrinis gyvenimas, gyvas ir nenuobodus. Sakyčiau, tie žmonės, gyvenę tame laike, buvo kur kas didesni vakariečiai, nei šiandien mes, būdami 26-erius metus Nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Tai aš žinau ne tik iš savo vaikystės, praleistos Laisvės alėjoje, prisiminimų, bet ir iš mano mamos, senelių pasakojimų. Todėl aš, kaip šios vietos žmogus, turiu moralinę teisę pasakyti, kad tai, kas šiandien vyksta Kauno tvirtovės VII forto muziejuje, yra nenormalu“, – baigė pokalbė Emanuelis Zingeris.
Nekartoti praeities košmarų per gyvos atminties išsaugojimą, nuolat kuriant pilietinę sąmoningumo prevenciją. Tai nemažas iššūkis Lietuvos visuomenei, kuri, pasak Emanuelio Zingerio, šiandien iš naujo bando dėlioti savo prioritetus, kur kas drąsiau žvelgdama į savo praeities istorijos šešėlius. Ir, kad būtų tai lengviau daryti, gražiu pavyzdžiu galėtų pasitarnauti vienas faktas apie žinomą amerikiečių režisierių Steveną Spielbergą. Kurdamas „Šindlerio sąrašą“, jis visas scenas Aušvice nufilmavo už koncentracijos stovyklos ribų. Nenorėdamas trikdyti tragiškos vietos vidinės rimties, šis kino kūrėjas būtent taip siekė parodyti išskirtinę pagarbą ten nužudytiems žydams.
Rasa Kazlas, specialiai „Čikagos Aidui“
