„Mes – pasaulio piliečiai... Šio amžiaus vaikai... Mes esam pasaulis“, – dideliuose baltuose lapuose rašo Rugilė, Laima, Jūratė, Danguolė, Nijolė, Irmantas – lituanistinių mokyklų vadovai iš Melburno, Buenos Airių, Monrealio, Stokholmo, Helsinkio, Ciuricho, Frankfurto, Vašingtono. Trisdešimt jų ir keli lietuvių bendruomenių pirmininkai iš 12 pasaulio šalių Švietimo ir mokslo ministerijos vasarą buvo sukviesti į seminarą Nidoje.
Lituanistinės mokyklos veikia jau visuose pasaulio žemynuose, 35 šalyse. Įsiregistravusių, tai yra pranešusių apie save oficialiai, yra 153 ir jos visos labai įvairios. Neseniai naujos susikūrė Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kinijoje, Turkijoje, Venesueloje. Krolio mieste mokyklėlė užgeso (galbūt tik laikinai), o į vieną seniausių, gyvuojančią 55 metus Maironio lituanistinę mokyklą Čikagoje susirenka iki 650 mokinių, jie mokosi dviem pamainom. Monika Garrett, jauna, Misūrio valstijoje, Kanzas Sičio mieste, įsikūrusios „Versmės“ lituanistinės mokyklos vadovė, iš Nebraskos iki jos keliauja 5 valandas: išvažiuoja penktadienį vakare, o namo grįžta sekmadienį popiet. Švedijoje, kad nusigautum iki mokyklos, kurioje mokoma lietuviškai, daugiausia gali tekti važiuoti apie 10 km. JAV, Airijos, Didžiosios Britanijos mokyklose didelis dėmesys kreipiamas ir į kalbos mokymą, išduodami oficialūs mokyklos baigimo pažymėjimai, o Adelaidės lietuvių mokyklos mokiniai, kaip prasitaria jos vadovė p. Nemira Masiulytė-Stapleton, lietuvišką pasaką beskaitydami iš sakinio gal porą žodžių tesuprastų.
Argentinos lietuvius jų gimtosios kalbos moko argentinietis
Rodrigo Pardo, argentinietis inžineriją studijuojantis studentas iš La Platos, su Lietuva neturi nei giminystės, nei jokių kitokių ryšių. Nors dabar neteisinga taip sakyti. Lietuvių kalbą pirmą kartą pamatė. Atsitiktinai, naršydamas kompiuteriu. Nepažįstami simboliai suintrigavo, o gramatikos sunkumą ir kalbos senumą (apie tai perskaitė Vikipedijoj) priėmė kaip iššūkį – reikia tą kalbą išmokti. „Sunkiausia buvo linksniai“, – prisimena Rodrigo. Ir čia pat draugiškai priduria: – „Lietuviai mano, kad su manimi reikia kalbėti lėčiau, bet ne, to tikrai nereikia...“. Išties, lietuviškai kalba tobulai. Kalbos pradėjęs mokytis kompiuteriu, susirašinėdamas, bendraudamas per Skype‘ą, vėliau Rodrigo atvyko į Vilniaus universiteto kursus užsieniečiams, norintiems išmokti lietuviškai. Iškart pateko į aukščiausią lygį. Lietuvoje baisiausias buvo ne sniegas (iki tol nematytas), o atšiaurus vėjas ir... vienoda pilka spalva. „Bet išgyvenau...“, – taikiai prataria. Vaikinas svarsto galimybę, kad baigęs studijas Argentinoje, norėtų atvykti čia pagyventi. Nuo 2011 m. jis vadovauja tenykštės lietuvių kultūros ir savišalpos draugijos „Nemunas“ lietuvių kalbos kursams. „Nors paskutinis emigrantas iš Lietuvos atvyko prieš 70 metų, vis tiek vyksta lietuviškos šventės, rengiama radijo laida. Kalba beveik išnykusi, per tiek laiko sunku ją išsaugoti. Nors dabar bandome atgaivinti kalbos mokymą“, – pasakoja Rodrigo.
Jo mokiniams – maždaug nuo 17 iki 70 metų. Pats vyriausias, pasakoja Rodrigo, gimęs Argentinoj, kalba pramaišiui su ispanų, bet jo žodynas turtingas. „Netaisau visų klaidų, nes jam būtų skaudu. Tenka tuo pačiu metu mokyti ir jį, ir, tarkim, nuo nulio pradedančią dvidešimtmetę merginą. Sunku..., – prisipažįsta Rodrigo. – Pas mus mokiniai vis keičiasi, nes atseit neranda tos motyvacijos. Kiekvienais metais vis naujų atsiranda, o po kelių mėnesių dingsta. Bet noras išlikti lietuviu labai stiprus, jie lankosi renginiuose, šoka, dalyvauja šventėse. Žmonėms tarsi to ir gana, nors, mano nuomone, neužtenka pasilikti prie to, ką atsivežė proseneliai, nes tik kalba atveria duris į Lietuvos dabartį“.
Laima Bardini Ruplenas, ketvirtos kartos lietuvių išeivių palikuonė, Buenos Airių universitete studijuoja baldų dizainą, o šeštadieniais atvyksta į Lietuvių centrą mokyti lietuvių kalbos. Lietuvių kalbą išgirdo iš savo mamos lietuvės, o paskui pusmetį mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Mamos proseneliai į Argentiną atvyko prieš 100 metų, bet mama, Vasario 16-osios gimnazijos auklėtinė, labai gerai kalbanti lietuviškai. „Pas mus centre labiau kultūrinė veikla: dainuojam, šokam, švenčiame šventes. Esame kaip viena didelė šeima“, – pabrėžia Laima. Lietuvių centro vadovas buvo jos senelis, o dabar vadovauja Laimos tėtis argentinietis. „Buenos Airėse turime tik lietuvių kultūros centrus, žmonių, kurie mokėtų lietuviškai, ten nedaug“, – sako Laima.
Kas sugėdintų savo gimtą kalbą užmirštančiuosius?
„Ateina į mūsų lietuvių mokyklą šeima – tėvas rusas, mama – rusė, bet turi Lietuvos pilietybę. Sako, mūsų vaikas Lietuvos pilietis, todėl turi išmokti valstybinę kalbą. O kartą mama latvė, išsiskyrusi su vyru lietuviu, atvedė savo vaiką – jis privaląs išmokti tėvo gimtąją kalbą“, – apie tokius neįtikėtinus atvejus, o jų būta ir daugiau, pasakoja Arūnas Teišerskis, vienas iš Dublino „4 vėjų“ mokyklos vadovų ir Airijos lietuvių bendrijos pirmininkas.
Į Dublino „4 vėjų“ mokyklą kas šeštadienį susirenka apie 330 vaikų. Šį rugsėjį vien pirmokų tikimasi iki 70. Vyksta trys lietuvių kalbos pamokos, po to vaikai renkasi meninius užsiėmimus. Tas nėra privaloma, bet pageidautina. „Pasitaiko ieškančių savo pašaukimo, kurie migruoja iš vienos pasirenkamos pamokos į kitą, bet ką padarysi... Paskui kai kurie tėvai stebisi: oi, kodėl mano vaikas nedalyvavo karnavalo pasirodyme? – Jis dainuoja? – Ne. – Šoka? – Ne. – Kokį nors kitą būrelį lanko? – Ne... O juk per kalbos pamokas ir taip intensyviai mokomės, nelieka laiko repeticijoms“, – pasakoja A. Teišerskis.
Daugeliui Dublino lietuvių mokinių, kaip sako A. Teišerskis, lietuvių kalba yra nebe pirmoji, bet dar ne antroji – „pusantrinė“. Šioje mokykloje mokytojai į kalbos mokymą žiūri reikliai. Mokiniai tris kartus per metus mokykloje turi atsiskaityti – rašyti testą. Dubliniečiai buvo pirmieji iš lituanistinių mokyklų mokinių, kurie pernai laikė Lietuvos nacionalinio egzaminų centro standartizuotus testus ir išlaikė gana neprastai. Daugeliui lituanistinių mokyklų aktualią problemą – kaip tai, kas išmokta, įskaityti į Lietuvą grįžtantiems mokiniams, – „4 vėjų“ mokykla išsprendė dalykiškai ir racionaliai. Mokinys gauna išsamią mokytojų parašytą charakteristiką, taip pat vežasi namo dvejų metų ištaisytus testus. Iš to Lietuvos mokytojai gali matyti, kas pas juos atvyko ir ką moka. Pernai mokykla iš vienos mamos, kuri su šeima grįžo į Kauną, gavo padėką – pasirodė, kad jos dukros, viena jau dešimtokė, bet iš Lietuvos išvykusi dar maža, o kitos dvi gimusios Airijoje, lietuvių kalbą moka netgi geriau už bendraamžius, visą laiką gyvenusius Lietuvoje.
„Mūsų darbas – Jungtinėje Karalystėje, o namai – Lietuvoje“
Jolita Jarutienė Šiaurės Airijoje dirba klinikinių tyrimų srityje, o laisvalaikiu – lietuviškos raiškos JOLITAART mokykloje-klube. Trijų vaikų mama. Vienas iš jų grįžo studijuoti į Lietuvą. „Mūsų darbas yra Jungtinėje Karalystėje, o namai – Lietuvoje“, – sako p. Jolita.
Į Šiaurės Airiją su šeima atvyko prieš dešimt metų. Vaikams taip patikę tenykštėje mokykloje, kad jie apie kokią kitą nebenorėję nė pagalvoti. Šeima pasiliko, įsitraukė į profesinę veiklą. „Mes abu medikai, Lisburne dar baigiau dailės kolegiją, – pasakoja p. Jolita. – Iš pradžių nebuvo minties kurti mokyklą. O atsirado iš poreikio. Susitikę bendraudavom su lietuviais, gerdavom arbatą, o vaikai tuo tarpu neturėdavo ką veikti. Sakau, gal papiešiam? – Ne, nelabai įdomu... – Ir tada viena moteris užsiminė, kad ji iš šiaudų kadaise pindavo. Sakau, einam prisirenkam šiaudų, vis tiek nėra ką veikti. Na, ir mūsų 15 žmonių, vaikai ir suaugę, tiesiog taip ir užsidegė. Iš pradžių pynėm sodus, paskui nupirkau molio, dailės priemonių, susitarėm dėl patalpų. Dublino ambasadoj ir Lisburno meno centre 2009 m. buvo surengta didžiulė mūsų paroda“.
Jolita sako pavadinusi klubu, nes mokykla skamba labai formaliai. Be to, į veiklą įsitraukia ir suaugusieji, mamos, atvedusios savo vaikus, tėčiai padeda įrėminti darbus ir pan. „Esu baigusi geštalto terapijos kursus, socialinio darbo studijas, tad vedu ir užsiėmimus su dailės terapijos elementais. Žmonės kartais kenčia dėl socialinės izoliacijos, nes užsidaro tik šeimoj, o vaikai nebesuvokia, kodėl jie turi kalbėti dviem kalbom. Tėvams ima darytis sunku suprasti vaikus, nes jų pačių anglų kalba prastesnė. Dailės terapija ugdo savivertę, padeda atskleisti slopinamą saviraišką, užsisklendęs vaikas po dailės terapijos užsiėmimų pradeda lengviau bendrauti“, – pasakoja J. Jarutienė.
Pagrindiniai užsiėmimai klube – dailė ir keramika. Vaikai supažindinami su šiuolaikinės dailės, etnokultūros pagrindais. Šiais metais mokykla persikelia į Belfastą, kartu su ten gyvenančiais lietuviais menininkais planuojama surengti projektą „Baltų simboliai“.
Buvo pasižadėjusi kojos nekelt į mokyklą
Nijolė Balčiūnienė 2007 m. įkurtai Frankfurto šeštadieninei mokyklai vadovauja tik nuo pernai. Lietuvoje dirbusi muzikos mokytoja, pati sau buvo prisižadėjusi, kad niekada nebedirbs mokykloje. Bet kai lituanistinei mokyklai prisireikė vadovo ir jos paklausė, gal galinti pasiūlyti kokį žmogų, ji išsitarė: „Galiu. Save“.
Pirmučiausias noras buvo, kad patalpos būtų tinkamesnės mokyklai. Ilgai takus mynusi pas vieno darželio vadovus, pagaliau susitarė, kad bus leista savaitgaliais susirinkti. „Jie naudojasi mano asmeniniu pianinu, kurį ten pastačiau, o mūsų vaikai – jų žaislais. Stengiamės palikti švariau, negu radome... Užtat po pamokų dažnai užtrunkame. Su tėvais, kurie tikrai negali susimokėti, sutarėm, kad jie padės patalpas sutvarkyti“, – pasakoja Nijolė.
Į mokyklėlę priimama be amžiaus limito – mamos atsiveda ir pusantrų metų mažylius, ir paauglius. Trys pagal amžių suskirstytos grupės (darželinukai, pradinukai ir vyresnieji) lanko lietuvių kalbos, dailės ir muzikos pamokas. Po pamokų pageidaujantys pasilieka dramos studijoje. Nijolė prisipažįsta: „Pasitaiko ir nesutarimų su tėvais, nes mokinių lietuvių kalbos žinios labai netolygios, be to, itin skirtingi tėvų prioritetai, pageidavimai. Vieniems tinka, kad pamokos vyksta kas šeštadienį, kitiems toks darbo ritmas atrodo per daug intensyvus. Bet mes turime turėt tvirtą liniją, kitaip tai bus savaitgalio diskusijų klubas, ne mokykla...“.
Alma Vijeikytė, bernardinai.lt
Tęsinys - kitame numeryje.
