Patvirtinta, kad Sirijoje išlaisvintas graikų melkitų apeigų katalikų kunigas, penkiasdešimties metų Antoine Boutros, kuris buvo pagrobtas liepos 12 dieną, kartu su bendradarbiu pasauliečiu Saidu Al-Abdunu. Jie keliavo iš vienos gyvenvietės į kitą, kad kunigas galėtų ten paaukoti sekmadienio Mišias. Tuomet graikų melkitų arkivyskupas Nicolas Antiba žinių agentūrai „Fides“ sakė, kad šis kunigas, vedęs, vienos dukros tėvas, daug darė lengvindamas žmonių dalią: iš vienos pusės, stengdamasis užtikrinti civilių saugumą, iš kitos pusės, nuolat diplomatiškai tarpininkaudamas tarp įvairių sukilėlių grupių. Viena iš jų jį ir pagrobė.
Kunigo Boutros išlaisvinimą šį savaitgalį patvirtino tiek melkitų arkivyskupas Antiba, tiek Šventojo Sosto nuncijus Damaske Mario Zenari, vis tik pridūręs, kad dėl menkų komunikacijų galimybių nedaug žino – tik tiek, kad kunigas, rodos, geroje būklėje. Žinių apie pagrobtą jo bendradarbį kol kas nėra. Arkivyskupas Zenari taip pat pasakė, kad šiuo metu mažiausiai dar šeši krikščionių dvasininkai, tarp kurių yra du ortodoksų arkivyskupai, yra islamistų sukilėlių rankose.
Apie situaciją Sirijoje šiomis dienomis Italijoje vykusiame didžiuliame saleziečių suvažiavime, minint savo dvasinio įkvėpėjo kunigo Jono Bosko gimimo dviejų šimtų metų jubiliejų, liudijo saleziečių inspektorius Artimuosiuose Rytuose Muniras El Ra’i. Saleziečiai turi savo namus septyniuose Artimųjų Rytų kraštuose, apimtuose konfliktų, ir nusprendė, pasak inspektoriaus, likti, aiškiai suprasdami, kad tai gali kainuoti gyvybę.
„Sunku karo ir konflikto metu būti krikščionimis. Atleidimas ir priešo meilė tada yra labai sunkūs“, – sakė saleziečių kunigas, dirbęs Alepe, kuris buvo itin nusiaubtas ir subombarduotas karo Sirijoje metu.
„Pabandžiau paklausti Alepo jaunuolių, ar jie gali atleisti ir mylėti priešą: merginos, kuri buvo pagrobta keturiems mėnesiams su šeima, vaikinų, kurių namas buvo sugriautas, jaunos darželio auklės, ant kurios rankų mirė snaiperio pašautas vaikas, dar kitų, praradusių šeimos narius ir draugus – pasakojo jis. – Visi man sako, kad negali atleisti, tai sunku. Nejaučia jie ir neapykantos, tačiau mylėti priešus šiuo metu yra beprotystė. Galbūt, man sako jie, kad atleistume, turime būti šventi? Galbūt ateityje pajėgsime? Ir nepaisant visko, išpažinties metu daugelis prašo Viešpaties padėti išmokti atleisti.“
„Tai sunkus, bet įmanomas kelias, – tęsė savo apmąstymą vienuolis. – Prašyti atleisti yra beprotystė, tačiau kas toks yra krikščioniškas gyvenimas, jei ne „beprotiškas gyvenimas“? Mes turime savo karus, jūs savo, bet taip pat būtina mokėt atleist ir mylėt iki galo. Taip, tai „beprotystė“ – atleidime nėra mums įprastos žmogiškos logikos. Bet būti su Kristumi ir reiškia būti „bepročiais“, išmokti tos universalios kalbos, kuri vadinasi meilė. Bet tam reikia būt pasiruošusiems, reikia būti dvasiškai pamaitintiems.“
„Šiomis dienomis Artimuosiuose Rytuose, nepaisant kančios, daug jaunuolių dovanoja gyvenimą Kristui, daug šventimų po bombomis, jaunuoliai pasiryžę tarnauti savo tautai. Tai „beprotystė“, tačiau ji demonstruoja mums, kad jie gerai išmoko Kristaus kalbą. Jus kviečiu būti „bepročiais“, – tęsė jis. – Išmokite meilės kalbos, atleiskite, būkite Kristaus „bepročiais“ ir jums atsidarys visos durys. Visi esame pažeisti nuodėmės, bet pats gražiausias dalykas yra sugrįžti pas Kristų. Bet tam reikia drąsos; ir kartą žengus šiuo keliu, Kristus mus priims atviromis rankomis ir tada gausime atleidimo dovaną.“
„Mes, likę Artimuosiuose Rytuose, mokome jaunuolius priimti kitą, kas toks bebūtų, kokiai tik kilmei ar religijai priklausytų. Antra, prašome jaunuolių turėti gilų, asmenišką santykį su Kristumi, nes tik tikėjimo jėga gali atvesti iki atleidimo. Ir galiausiai kviečiame gerai išgyventi susitaikymo ir Eucharistijos sakramentus. Kaip yra sakęs kunigas Bosko, tai du sparnai, kuriais galime pakilti iki dangaus.“, – baigdamas savo liudijimą sakė salezietis.
