Silpnuosius visada mušė, muša ir muš. Tai, tam tikra prasme, netgi savotiška taisyklė. Nes kitaip silpnieji neturės stimulo tapti stipriais, ir jokie aukštais idealais persmelkti gražūs žodžiai ir įkvepiančios idėjos jiems nepadės. Nes energijos prasme naudingesni yra irimo ir degradacijos procesai, o kūrimas ir vystymasis yra kaip tik nenaudingi, nes reikalauja daug energijos sąnaudų. Ir tai net ne žmogiškoji prigimtis – tai antrasis termodinamikos dėsnis. Chaosas (juk jis – visuotinė lygybė, jis – mirtis) atsiranda savaime, o tvarka visada reikalauja pastangų. Kai tik nustojamos dėti pastangos, kai tik atsiranda pagrindas jų nedėti, kai tik atsiranda nors iliuzija, kad toks pagrindas yra, tada iš karto prasideda skilimas ir degeneracija. Kaip labai teisingai pastebėjo Lewiso Carrollo knygos pagrindinė veikėja, vien tam, kad liktum toje pačioje vietoje, reikia bėgti, kiek kojos neša. Galima prisiminti ir Gėtę: „Tik tas vertas gyvenimo ir laisvės, kuris kasdien už juos eina į mūšį“. Tai yra tas atvejis, kai fizika ir lyrika sutampa 100 procentų.
Gyvūnai fizikos dėsnių neišmano, tačiau juos gelbsti instinktai, išsivystę natūralios atrankos keliu. Tos pačios atrankos, kurios metu silpnuosius visada muša – o jie arba randa būdų nugalėti savo silpnumą (nors ir tam tikros apibrėžtos ekosistemos ribose), arba išnyksta, taip atlaisvindami biosferą nuo genetinių šiukšlių. Žmonės iš esmės nebėra valdomi instinktų (netgi seksualinis, ar palikuonių auginimo elgesys, yra išmokstamas), tačiau pateko į savo pačių nesupratingumo spąstus: jie labai dažnai naudoja juos ne tam, kad verstų save dėti pastangas tolimesniam vystymuisi, o tam, kad sugalvotų naujas priežastis, kodėl to daryti nereikia. Tai, savaime suprantama, irgi reikalauja pastangų, tačiau kur kas mažesnių nei tos tikrosios pastangos, būtinos išgyvenimui.
Tie pasiteisinimai gali susidėti iš daugybės labai gražių žodžių ir išsireiškimų: „socialinė valstybė“ (t.y. lygybė, t.y. mirtis), „partnerystė“ (su tais, kurie matė „partnerius“ karste), „didžiulio susirūpinimo reiškimas, ryžtingos derybos ir primygtiniai raginimai“ (tada, kai reikalingi ne žodžiai, o darbai), „neįmanoma išspręsti karo keliu“, „multikultūralizmas“, „tolerancija“, „neleisti neapykantos/ prievartos/radikalizmo/visuotinių kaltinimų“ (tačiau tik agresijos aukoms, kai tuo metu patiems agresoriams į tokius „neleidimus“ yra visiškai nusispjauti) ir netgi, po velnių, „europinių vertybių saugojimas“ (kas iš esmės reiškia nesipriešinti tiems, kas tas vertybes nori sunaikinti). Pati esmė, bet kokiu atveju, yra ta, kad reikia kažkaip pateisinti savo neveiklumą vienu iš trijų būdų: neigti patį problemos egzistavimą, neigti tai, kad ją įmanoma išspręsti, arba neigti tuos metodus, kuriais ją iš tiesų galima išspręsti.
Vakarų Europa nekariavo 70 metų, jei neskaičiuosime riboto (pagrinde – labai riboto) kontingento dalyvavimą konfliktuose, vykstančiuose už šios pasaulio dalies ribų (kuriuose ir taip dažniausiai pagrindinis vaidmuo teko JAV). Sovietinė karinė grėsme, beje, padėjo jai bent jau palaikyti tonusą, nors ir tuomet pagrindinės viltys buvo dedamos ne į savas pajėgas, o į amerikiečių branduolinį skydą (o ir per Antrąjį pasaulinį karą Vakarų Europą, užsmaugtą nacizmo ir komunizmo, išgelbėjo būtent Amerika). O štai po pasaulinės komunistinės sistemos žlugimo vakarų europiečiai galutinai atsipalaidavo, pagaliau radę pasiteisinimą apskritai nieko nedaryti. Jie paprasčiausiai įtikėjo „istorijos pabaiga“ geriausiąja šios sąvokos prasme. Tačiau tame ir reikalas, kad istorijoje nebūna pabaigos gerąja prasme. Laiminga pabaiga būna tik filmuose, o gyvenime pabaiga visada reiškia mirtį, o tiems, kas gyvi, istorija nesibaigia. Ir tai, kad jie liko gyvi, dar nereiškia, kad jie to nusipelnė. Dar daugiau, objektyviai žiūrint, jie nebūtinai yra stiprūs, o ir jų gyvybingumas gali būti labai sąlyginis ir trumpalaikis – kaip kokio parazito, gyvenančio tik tol, kol sunaikina savo šeimininką, kaip kokio vėžinio naviko, žudančio savo paties organizmą. Tačiau jie yra pasirengę grumtis ir muš tuos, kurie grumtis nenori. Net jei teoriškai pastarieji yra daug kartų stipresni, tai neturi jokios reikšmės. Viskas, kas svarbu šiuo atveju – tai nusikalstamas silpnumas, demonstruojamas praktikoje.
Vakarų Europa nekariavo 70 metų, jei neskaičiuosime riboto (pagrinde – labai riboto) kontingento dalyvavimą konfliktuose, vykstančiuose už šios pasaulio dalies ribų (kuriuose ir taip dažniausiai pagrindinis vaidmuo teko JAV).
Apie islamistų grasinimus Charlie Hebdo buvo žinoma iš anksto. Redakcijai netgi buvo skirta apsauga. To rezultatas – du banditai su „kalašnikovais“ vidury baltos dienos iššaudo redakciją su visa apsauga ir pabėga, nė trupučio nenukentėję, kad vėliau, jau su trečiu bendrininku, nekliudomai tris dienas terorizuotų Prancūziją ir iš viso nužudytų 17 žmonių (plius sužeistieji), iki kol 90 tūkstančių operacijoje dalyvaujančių policininkų pagaliau juos sustabdo. Kokios buvo padarytos išvados, kokios pamokos buvo išmoktos? Jokių. Apie rengiamus lapkričio mėnesio teroristinius išpuolius buvo žinoma iš anksto. Šie išpuoliai buvo klasifikuojami kaip „precedento neturinčios atakos, panaudojant „kalašnikov“ automatus, kurių praktiškai nebus galima sustabdyti“ – t.y. jau iš anksto buvo rašoma apie savo pačių bejėgiškumą (pamenate, ką rašiau apie tariamą problemos neišsprendžiamumą?) ir nekompetenciją. Rezultatas? 130 nužudytų, 413 sužeistų žmonių (įskaitant beveik šimtą itin sunkiai), visiškas specialiųjų tarnybų bejėgiškumas pirmosiomis valandomis. Kokios išvados, pamokos, rezultatai? Kokie pareigūnai ir valdininkai atsistatydino, kas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kokios tarnybos reformuotos nuo viršaus iki apačios?
Apie tai, kad islamistai yra susisukę jaukų lizdą Belgijoje – pačioje jos sostinėje, ES valdymo organų pašonėje – buvo žinoma iš anksto. O jau tuo labiau iš anksto buvo leidžiama išsiplėsti vos ne iki trečdalio visos Briuselio populiacijos (patys suprantate, kad absoliuti dauguma jų – tai ne patys belgai, staiga nei iš šio nei iš to atsivertę į islamą). Tai, kad tyrimo metu paaiškėjo, jog teroristiniai išpuoliai buvo organizuojami ir vykdomi iš Belgijos irgi netapo įspėjamuoju signalu gerbiamiems kovotojams su terorizmu. Kaip rašo Izraelio dienraštis „Haaretz“, Belgijos ir kitų Europos šalių specialiosios pajėgos turėjo praktiškai tikslų rengiamų teroristinių aktų aprašymą – greičiausiai, sprogimai oro uoste ir, galimai, metro. Apie tai perspėjo turkai (vienas iš mirtininkų pernai metais buvo deportuotas iš Turkijos). Apie tai perspėjome ir mes, amerikiečiai, tačiau, kaip sakė vienas su anonimiškumo sąlyga kalbėjęs mūsų specialiųjų kovos su terorizmu tarnybų atstovas, jo kolegos europiečiai „elgiasi kaip vaikai. Jie nėra aktyvūs, jie nesupranta, kas darosi. Jie yra [problemos ir faktų] neigimo stadijoje.“ Rezultatas? Na, patys žinote.
Tiesa, apie Briuselį ir Izraelį. To paties oro uosto grindys jau anksčiau buvo užlietos krauju – 2014 metais. Tik tada tai buvo butaforinis kraujas, pralietas tenai belgų (beje, tikrų, šviesiaplaukių ir šviesiaodžių!), kaip protesto prieš Izraelio karinių pajėgų oro atakas prieš palestiniečių teroristus, raketomis apšaudančius Izraelio miestus, forma. Ne, dabar nesakysiu, kad „taip jiems ir reikia“, nors, savaime suprantama, pasidžiaugsiu, jei kuris nors iš tų aktyvistų atsidūrė tarp islamistinio terorizmo aukų. Bet juk ne visi belgai tokie. Bent jau tuo norėtųsi tikėti...
Ar nors šįkart bus kažko išmokta? Kiek dar jau visai ne butaforinio kraujo turi būti išlieta, kad jiems pagaliau ateitų supratimas? Anksčiau visas viltis dėjau į Europos dešiniuosius. Tačiau dauguma jų išsigimė į kažkokius klounus, pasirengusius kristi Putinui pom kojomis. Taip, jie yra pasirengę pas teroristą nr. 1 ieškoti apsaugos nuo teroristo nr. 2, kas yra ypatingai juokinga, net jei versija apie jų, geriausiu atveju, glaudų bendradarbiavimą (šią savaitę apie tai prakalbo ir Ukrainos saugumo tarnybos vadovas, remdamasis operatyviniais duomenimis) ir yra perdėta. Vėl slėptis nuo savo pačių neveiklumo sukurtų ir paskatintų problemų po svetimu skėčiu – tik šįkart ne amerikietišku, o tokiu, kuris pats yra blogesnis už bet kokį „lietų“. Rusija, beje, teroristinius aktus Belgijoje sutiko su beveik tokia pačia piktdžiuga kaip arabai savo laiku Rugsėjo 11-osios įvykius, tik be masinių šokių gatvėse.
Europos civilizacija neturi jokių objektyvių priežasčių žlugimui. Ji yra daug stipresnė už savo priešus – tiek rusus, tiek islamistus – ekonomine, karine ir intelektualine prasme. Tačiau ji pati daro viską, kad save sunaikintų. Tiksliau – nedaro nieko, kad neleistų to padaryti kitiems. O tai yra vienas ir tas pats.
Jurijus Nesterenka
