Ji dažnai pamiršta tai, ką pažadėjusi, nesusitvarko su savo vaikais, nemoka pasakyti „ne”. Ji nuolat visur vėluoja, bet visada trykšta optimizmu. Tai tik keli žurnalistės ir populiarių kulinarijos knygų autorės Beatos Nicholson (34 m.) portreto potėpiai.
Jeigu Beatos ir Tomo Nicholsonų vaikus 6 metų Jurgį George’ą ir 7-erių Isabellą Meilę auklėtų tik tėvas, jie, ko gero, septintą valandą vakaro jau turėtų miegoti. Jeigu auklėjimu užsiimtų vien Beata, vaikai galbūt šėltų ir žaistų iki vidurnakčio. Tai ne vienintelis energija trykštančios Beatos ir santūriojo Tomo skirtumas. Vis dėlto jie jau dvylika metų yra kartu.
Dešimtmetį Londone pragyvenusi šeima prieš metus persikraustė į Lietuvą. Apie santykius su vyru, kulinariją bei savo silpnybes B.Nicholson papasakojo „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Kitoks pokalbis”. Ją kalbino žurnalistė Aušra Kilkuvienė.
– Jus pažįstantys žmonės tvirtina, kad niekada nebūnate blogos nuotaikos. Kaip jums tai pavyksta?
– Gera mano nuotaika – įgimta. Aš visada sau primenu, kad sėkmę lemia nusiteikimas. Būna tokių dienų, kai niekas nesiseka, esu viskuo nepatenkinta, viskas slysta iš rankų, tačiau suprantu, kad negalima pasiduoti neigiamoms emocijoms, nes pateksiu į liūną.
– Anksčiau jums buvo prilipdyta seksualiosios Beatos etiketė. Mokslo draugai išdavė, kad egzaminų laikyti eidavote su aptempta palaidine.
– Man patinka moteriškumo kultas. Skirtingais gyvenimo laikotarpiais rūpi skirtingi dalykai. Nesakau, kad surimtėjau, bet įgavau vidinio svorio. Bėgant laikui aš vis geriau jaučiuosi savo kailyje.
Tiesa, turiu sau priekaištų dėl išvaizdos. Nepasakyčiau, kad malonu matyti save ekrane. Pavyzdžiui, manau, kad turėčiau nesikūprinti. Visgi mano gyvenimo tikslas – ne pasiekti tobulumą, o skleisti gerą žinią, puikią nuotaiką, dalytis naudinga informacija.
– Save vadinate svajotoja. Kokių svajonių šiuo metu turite?
– Sąrašo neturiu. Savo svajones išdėstau tinklaraštyje, kurį pildau kone kasdien. Dienoraštis yra puiki terapija visiems.
– O apie trečią vaiką pasvajojate?
– Taip. Prieš kelerius metus su Tomu įsigijome šunį. Tuo metu svarstėme, ar mums reikia šuns, ar trečio vaiko, ar motociklo. Tąkart išsirinkome šunį. Jaučiu, kad netrukus vėl ateis panašaus svarstymo laikas. Esu dar jauna ir norėčiau turėti daugiau vaikų.
– Kas jūsų šeimai Lietuvoje patinka labiau nei Anglijoje?
– Dukrai čia labai patinka, o sūnus ilgisi Anglijoje gyvenančio savo geriausio draugo Billo. Laimė, mano vaikai yra tokie maži, kad pakeisti gyvenamąją vietą jiems nebuvo sunku.
Kalbėti apie Lietuvos pranašumus niekada nepavargsiu. Čia mano vaikai turi daug daugiau laisvės bėgioti lauke. Neburnoju ant angliško oro, tačiau ten metų laikai nėra tokie ryškūs kaip Lietuvoje.
– Kraustytis į Lietuvą sugalvojo jūsų vyras?
– Jis buvo kibirkštis, kuri leido užsiliepsnoti ugniai. Nors norėjau, kad mano vaikai gyventų Lietuvoje ir kalbėtų lietuviškai, niekuomet neprimečiau savo nuomonės vyrui. Sprendimas atsirado natūraliai.
Kartą šventėme mano anytos, gyvenančios Rytų Anglijoje, gimtadienį ir svarstėme, kad reikia persikelti iš Londono arčiau jos. Aš ėmiau svajoti apie didelį anglišką sodą, kuris suptų namą iš visų pusių.
Ėmiau įsivaizduoti, kaip rašysiu knygą apie persikraustymą, filmuosiu laidą Anglijos kaime. Tačiau važiuojant iš Tomo mamos į Londoną netikėtai iš jo išgirdau: „Aš esu pasirengęs kraustytis į Lietuvą.” Negalėjau tuo patikėti.
– Puikiai suderinate žurnalistiką ir kulinariją. Iš kur ta meilė prijuostei?
– Man maisto ruošimas ir valgymas yra bendravimo būdas. Nuo mažens pamenu kopūstų raugimą, dešrų kimšimą, burokėlių marinavimą. Pamenu, būdama dvylikos kepiau įdarytą karką.
Praėjus metams po mūsų su Tomu vestuvių ėmiau galvoti, ką veikti. Supratau, kad negalėsiu visą laiką skraidyti iš Londono į Vilnių filmuotis laidose. Tuomet ir nutariau, kad galiu šį tą nuveikti kulinarijos srityje.
