Šiemet Kino akademija už borto paliko tokius režisūros sunkiasvorius kaip Oliveris Stone‘as, Martinas Scorsese, Robertas Zemeckis, Clintas Eastwoodas ir Stevenas Spielbergas – kurie visi šiemet turėjo po vieną filmą kino teatruose (atitinkamai „Snowden“, „Silence“, „Allied“, „Sully“ ir „The BFG“). Vietoje jų, nominantais įvardinti keturi Oskarų debiutantai – tai Damienas Chazelle („La La Land“), Barry Jenkinsas („Moonlight“), Denis Villeneuve („Arrival“) ir Kennethas Lonerganas („Manchester by the Sea“) – ir tik vienas veteranas, Melas Gibsonas („Hacksaw Ridge“).
Ir tai nebuvo tik atsitiktinumas. Štai Amerikos režisierių gildija (Directors Guild of America, DGA) žengė dar toliau, pristatydama savo apdovanojimų nominantus. Iš penkių režisierių, tik vienas (Garthas Davisas, „Lion“) buvo nominuotas ankstesniam DGA apdovanojimui, bet ne kino, o televizijos kategorijoje.
Vis dėlto, negalėtume to vadinti vyresnių žmonių diskriminacija kino pramonėje, kurią tikrai patiria daugelis aktorių. Režisūroje amžius paprastai yra vertinamas dėl patirties, tačiau atėjo metas perduoti estafetės lazdelę jaunesnei kartai.
Tai nėra neįprasta – kiekvienais metais tarp Oskarų nominantų atsiranda šviežių veidų. Neįprasta tai, kad tai yra pirmieji metai per pastarojo dešimtmečio Kino akademijos apdovanojimų istoriją, kai atsiskleidė tiek daug naujų talentų – vyrų (deja, moterų režisierių sąraše nematyti), kurie iš esmės dar tik pradeda savo karjeras.
2016-aisiais, Alejandro G. Inarritu („The Revenant“) buvo vienintelis režisierius, anksčiau nominuotas šioje kategorijoje, bet, tarp pagrindinių jo varžovų, George‘as Milleris („Mad Max: Fury Road“) buvo keturiskart nominuotas kitose kategorijose (o 2006 m. laimėjo Oskarą už geriausią animacinį filmą, „Happy Feet“), kai tuo tarpu Tomas McCarthy („Spotlight“) sulaukė ankstesnio pripažinimo už savo 2003 m. komediją „The Station Agent“ ir 2009-ųjų animacinę juostą „Up“.
Šie vyrai taip pat buvo vyresni nei šių metų režisūros nominantai: „La La Land“ kūrėjui Chazelle yra vos 32-eji, o „Moonlight“ režisavo 37-erių Jenkinsas. (Villeneuve yra 49-erių; Lonerganas – 54-erių; o Gibsonas – 61-erių). Galbūt platus amžiaus diapazonas ir neleidžia suformuoti vienos bendros teorijos apie jų darbą ar vadinti juos Amerikos naująja banga, bet niekas nepaneigs, kad ateina kitokia kino kūrėjų karta.
Paskutinioji Amerikos režisierių karta, jei ją taip galima pavadinti, iškilo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje, o ją apibrėžė jų patirtis kino mokyklose ar santykiai su jomis. Priešingai nei ankstesni režisieriai, kuriuos jie dievino, Stevenas Spielbergas, George‘as Lucasas, Brianas De Palma ir kiti jų kolegos mąstė per kamerą, tapusią pagrindine jų idėjų terpe; teatras ir rašytinis žodis nugrimzdo į užmarštį.
Nuoširdus jų džiaugsmas kine smarkiai kontrastavo su ankstesne režisierių karta, antiautoritariška kino kūrėjų grupe, iškilusia 6-7 dešimtmečiuose ir aršiai reagavusia į griūvančią kino studijų sistemą, bei tapusia nuo Vietnamo karo traumos kenčiančios visuomenės balsu. Tamsi jų vizija atsiskleidė tokiuose filmuose kaip 1971 m. „The French Connection“, 1972-ųjų „The Godfather“, ar 1979-ųjų „Being There“. Jei ši grupė kovojo su vėjo malūnais, tai jaunesnioji juos pavertė savais. Šeimai skirtos istorijos, drąsūs ir plataus masto naratyvai tapo tų dienų favoritais, pamirštant bet kokią socialinę kritiką.
Kuri iš šių dviejų bangų taps naujosios bangos pagrindu, pažvelgus į Oskarų nominantus, pasakyti sunku. Galbūt labiausiai naujuosius režisierius nuo ankstesnių išskiria tai, kokie jie visi yra nepanašūs. Kai „La La Land“ atrodo kaip tikra duoklė senajam Holivudui ir jo miuziklams, „Moonlight“ iš visų jėgų atmeta nustatytas taisykles savo neįprasta struktūra, veikėjais ir temomis, kurios tame pačiame senajame Holivude būtų neįsivaizduojamos – ar netgi Holivude prieš keletą metų.
Galbūt šių kino kūrėjų iškilimas tuo pačiu metu yra grynas atsitiktinumas, o gal jie yra kokių nors gilesnių pokyčių emisarai?
