Visiems gerai žinomos „Hario Poterio“ knygų serijos autorė J. K. Rowling pastaruoju metu buvo įsivėlusi į keletą tviterio peštynių. Moteris savo paskyroje pasidalino pozicija, kad „lytis yra tikras dalykas. Jeigu nebūtų lyties, tuomet nebūtų ir potraukio tos pačios lyties asmeniui. […] Pažįstu ir myliu daug transseksualių žmonių, tačiau ištrinant lyties sąvoką tampa sunku prasmingai kalbėti apie svarbius dalykus. Tiesos sakymas nėra neapykanta“, – savo tviterio paskyroje rašė J. K. Rowling.
Po šio pasisakymo ir dar kelių papildomų rašytojos savo pozicijos paaiškinimų tviteryje kilo didelė pasipiktinimo banga, pažymėta grotažyme „cancelled“ („atšaukta“). Su binarine lyčių sistema nesitapatinantys asmenys („non binary persons“) kritikavo rašytoją už tai, kad ji neatsižvelgia į jų teisę būti ir teisę būti išgirstiems. Tie patys žmonės skatino kitus nebeskaityti rašytojos knygų ir teigė, jog paskutiniai jos pasisakymai apskritai sugadino visą „Hario Poterio“ knygų pasaulį jiems. Šis paskiras atvejis tėra vienas iš daugelio pavyzdžių, todėl verta paklausti: kas yra vadinamoji „atšaukimo kultūra“ („cancel culture“) ir kaip ji veikia?
Kas yra „atšaukimo kultūra“?
Niukaslo universiteto dėstytoja Tina Sikka apibrėžia „atšaukimo kultūrą“ kaip viešo gėdinimo veiksmą. Jo pagrindinis objektas yra įvairūs pasisakymai ar poelgiai, kurie bent dalies visuomenės yra suvokiami kaip socialinė transgresija, t. y. kaip tokie, kurie neatitinka vienokių ar kitokių normų, priimtinų vienai ar kitai grupei.
Lektorė taip pat priduria, jog „atšaukimo kultūrai“ svarbus ir neinstitucinis elementas, t. y. dažniausiai visuomenės grupės, kurios imasi kokį nors žmogų ar veiksmą „atšaukti“, mano, kad instituciškai neįmanoma kaip nors to veiksmo „nuteisti“. Jo padarymas neturės jokių pasekmių. Kitaip tariant, jeigu tam tikra grupė mano, jog vienas ar kitas veiksmas nebus įvertintas valstybės ar jos institucijų, jie patys nori „įvykdyti teisingumą“.
Prieš keletą metų amerikietiškame tviteryje tam tikras įžymybes buvo norima „atšaukti“ dėl jų keistų, sunkiai suvokiamų veiksmų, tačiau terminas „atšaukti“ buvo vartojamas veikiau perspaudžiant, ironizuojant, o ne rimtai priimant šį veiksmą. „Atšaukti“ funkcionavo kaip internetinis juokelis, o ne rimtas judėjimas, tačiau keletą pastarųjų metų terminas „atšaukti“ įsiliejo į kultūrinių ir ideologinių karų apyvartą ir sėkmingai joje cirkuliuoja.
„The New York Times“ apžvalgininkas Rossas Douthatas mano, kad „atšaukimas“ yra toks veiksmas, kai visuomenės grupė kėsinasi į kokio nors žmogaus darbo vietą ar reputaciją tada, kai šis išreiškia nuomonę, kuriai jie nepritaria. Apžvalgininkas rašo, kad tiesiog būti iškoneveiktam interneto erdvėje nėra „atšaukimo kultūros“ dalis. Galime judėjimą pavadinti „atšaukimo kultūros“ dalimi tik tokiu atveju, jeigu kėsinamasi į žmogaus darbo vietą ar reputaciją. Pavyzdžiui, amerikiečių aktorė Scarlet Johannson taip pat buvo „atšaukta“ tada, kai sutiko vaidinti transseksualią moterį filme. Po didelio pasipiktinimo internete ji pati atsisakė šio vaidmens. Panašios reakcijos sulaukė ir į „MeToo“ skandalą įsivėlę žmonės, kuriuos sunku patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pavyzdžiui, amerikiečių komikas Louisas C. K., kurį kolegės komikės kaltino seksualiniu priekabiavimu.
Reakcija į „atšaukimo kultūrą“
„Atšaukimo kultūra“ sulaukia ir nemažai neigiamų reakcijų. Liepos pradžioje „Harper’s Magazine“ publikuotas ir daugiau nei šimto įvairiausių intelektualų pasirašytas atviras kreipimasis „A Letter on Justice and Open Debate“ akcentuoja svarbų šiuolaikinės viešosios erdvės elementą. Savotiškas „atpildo“ troškimas labai sustiprino naujas moralines normas ir politinius įsitikinimus, tačiau jis lygiai taip pat silpnina atviras kalbėjimosi ir diskusijos normas.
Svarbesnis tampa ne skirtumų priėmimas (tolerancija), o veikiau ideologinis konformizmas. Laiške taip pat rašoma, kad viešojoje erdvėje yra sveikintinas skirtingų nuomonių priėmimas, tačiau šį kreipimąsi pasirašiusiems žmonėms neramu dėl ideologinio konformizmo elemento. Kitaip tariant, didelės grupės žmonių spaudimas „išpažinti“ kokias nors pažiūras arba atsisakyti savųjų dėl to, kad jos „nėra teisingos“, kaip tik skurdina viešuosius debatus, o ne leidžia skleistis visų kitoniškumui.
Vienas iš pasirašiusiųjų, Harvardo universiteto dėstytojas, kognityvinių mokslų specialistas Stevenas Pinkeris interviu CNN laidoje pabrėžė, kad nuolat kontroliuodami viešąją erdvę rizikuojame į ją neiškelti svarbių minčių ir hipotezių, kurios vėliau gali būti apmąstytos. Pagrindinė šio kreipimosi prielaida yra panaši į anglų rašytojos Evelyn Beatrice Hall mintį, kuri dažnai klaidingai priskiriama prancūzų filosofui Voltaire’ui arba britų filosofui Johnui Stuartui Milliui: „Aš nesutinku su tuo, ką jūs sakote, bet iki mirties ginsiu jūsų teisę šitai pasakyti.“ Kitaip tariant, bet koks pasisakymas turi atsirasti viešojoje erdvėje, nes tai yra pagrindinė laisvų ir demokratiškų debatų prielaida.
Kreipimąsi pasirašiusiesiems rūpi viešosios erdvės laisvė ir savo nuomonę joje reiškiančiųjų saugumus. Laišką pasirašė ne tik J. K. Rowling, bet rašytojas Salmanas Rushdie, Margaret Atwood, feminizmo ikona Gloria Steinem, lingvistas Noamas Chomsky ir kiti žymūs intelektualai. Pagrindinis teksto tikslas – saugoti viešąją erdvę nuo „nepatogių“ nuomonių ištrynimo: „Reikia išsaugoti galimybę nuolankiai susipykti išvengiant skaudžių profesinių padarinių“, – rašoma kreipimesi.
„Atšaukimo kultūros“ galia verčia kelti klausimų dėl jos pagrindinių, pavadinkime jas „filosofinėmis“, prielaidų ir kokią viešąją erdvę nori matyti tie, kurie dalyvauja šios kultūros „veikloje“. Viešojoje erdvėje, kurioje „atšaukimo kultūra“ yra tokia galinga, sunku leisti kitiems ir sau klysti, tai kuria ir kiek paranojišką atmosferą, kurioje visos „neteisingos“ nuomonės būna greitai pašalinamos iš erdvės, užgniaužiamos arba joje niekada ir nepasirodo – vien dėl to, kad „galingieji“ jas laiko neteisingomis, o norintieji jas išsakyti tiesiog bijo reakcijos ir pasekmių. Antra svarbi tokios erdvės prielaida: noras maksimaliai suvienodinti tai, kas joje vyksta. Unifikuoti visą viešojoje erdvėje galimą diskursą įsivaizduojant, kad galima ir įmanoma mąstyti vienodai pagal „teisinga“ laikomą schemą. „Atšaukimo kultūra“ taip pat remiasi ir moralinės viršenybės prielaida. Mintimi, jog išpažįstama politinė pozicija yra teisinga, o kita pozicija tampa klaidinga, prastesnė ir netgi nepageidaujama atsirasti viešojoje erdvėje. Galiausiai „atšaukimo kultūros“ kontekste svarbus ir episteminio nuolankumo nebuvimas, t. y. besistengiančiųjų ką nors „atšaukti“ šventas įsitikinimas, jog jie neklysta ir žino tikrą tiesą, negebėjimas pagrįsti savo pozicijos tvirtumo.
Visiškai nesvarbu, kokią politinę poziciją norite užimti viešojoje erdvėje. Matyt, pavojingiausia „atšaukimo kultūros“ dalis yra noras kontroliuoti tai, kas ir kaip sakoma, stengiantis „įveikti“ ne nuomonę, o veikiau ją išsakiusį žmogų.
