„Įtampos tikrai buvo. Dirbome ir kai lijo, ir kai snigo, ir kai gruntas čiuožė. Dirbom tikrai ekstremaliomis sąlygomis. Kartais tyrimus tekdavo stabdyti dėl saugos reikalavimų“, – pasakoja archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje skaitysianti paskaitą apie Gedimino kalno šlaituose vykdytus archeologinius tyrimus.

Kol viena archeologų grupė kasinėjo Gedimino kalno aikštelę, kurioje buvo rasti 1863 metų sukilimo dalyvių palaikai, kita tyrinėjo kalno šlaitus. Tyrimai užtruko daugiau nei metus ir nebuvo lengvi, prisipažįsta archeologė D. Baltramiejūnaitė.

„Gedimino kalno šlaitai labai statūs. Bendravome su laipiotojais, jie pamokė, kaip tinkamai ir saugiai naudotis virvėmis. Kiekvienas archeologinis objektas turi savitą tyrimų specifiką, o ši tikrai buvo išskirtinė. Pavyzdžiui, gyvenvietę ar kapinyną tyrinėtume visai kitaip. O čia – nestabilūs šlaitai, kuriuose gali susidaryti nuošliaužos. Įtampos tikrai buvo“, – įspūdžiais dalijosi archeologė.

Gedimino kalnas yra kultūros paveldo objektas, todėl vykdant darbus, kurių metu yra kasama žemė, turi dalyvauti ir archeologai.

„Tyrimų eigą diktavo nuošliaužos. Susidarius naujai nuošliaužai ar jai jau nuslinkus, turėdavome būti toje vietoje dar prieš pasirodant darbininkams arba kartu su jais. Juk iš tikrųjų nežinome, kas glūdi po žeme. Paviršiuje atrodo, kad nieko nėra išlikę, bet gal ten slypi kultūrinių sluoksnių likučiai, mūrai ar kiti archeologijai vertingi objektai, radiniai. Juk ne visi Vilniaus miesto planai, ne visi rašytiniai šaltiniai rodo, kas skirtingais amžiais galėjo būti ant Gedimino kalno. Archeologams buvo privalu prižiūrėti, kad nebūtų pažeista kas nors vertingo“, – pasakoja D. Baltramiejūnaitė.

Archeologiniai tyrimai Gedimino kalno aikštelėje vyko dviem etapais: vieni buvo vykdomi šlaituose, o kiti – specialioje grunto saugojimo aikštelėje, į kurią vežė nuošliaužų gruntą. „Aikštelėje gruntą sijojome, tikrinome metalo ieškikliu. Pirminiais duomenimis, pertikrinome apie 6 tūkst. kubinių metrų grunto“, – skaičius pateikia archeologė.

Po metus trukusių tyrimų dabar D. Baltramiejūnaitė gali pasakyti, kad ne visi kalno šlaitai buvo turtingi radinių. Kai kurie šlaitai pažeisti laiko ir nepalankių gamtos sąlygų, kiti – nuošliaužų.

„Tyrinėdami pastebėjome, kad kai kurie šlaitai stipriai pažeisti nuolatinės erozijos, – toks yra pietrytinis šlaitas, geologiniai paviršiai čia – visai negiliai, pietiniame šlaite esančioje įgriuvoje greičiausiai susikaupę pietinio bokšto griuvenų sluoksniai. Daugiausia radinių pateikė šiaurės vakarų šlaitas, ten aptikome ilgos Gedimino kalno istorijos pėdsakų. Apskritai visi archeologiniai radiniai labai pasiskirstę laike ir datuojami nuo V iki XX amžiaus“, – pasakojo archeologė.

Tarp ankstyviausių radinių – klajoklių genčių strėlių trisparniai antgaliai; archeologams pavyko rasti ir viduramžius bei kovas su kryžiuočiais menančių radinių: lanko ir arbaleto strėlių antgalių, sviedinių. Bene didžiausią visų radinių dalį sudaro gilzės, šoviniai, šovinių degikliai, kulkos. Kaip unikalų radinį archeologė įvardija XIII amžiaus pradžia datuojamą centrinėje Prancūzijoje buvusiose Limožo dirbtuvėse pagamintą relikvijoriaus apkalą.

„Šlaituose radome ir skirtingo laikotarpio žmonių palaidojimų. Pagrindinė rastų kapų dalis siejama su XVII amžiaus viduriu, kuomet vyko karai su Maskva. Antropologai nustatė, kad tai 20–40 metų vyrai. Iš tų kapų, kurie išliko nepažeisti, matyti, kad žmonės palaidoti tvarkingai, tačiau be įkapių. Tik prie kelių iš jų rastos karstų vinys. Prie vieno rasta moneta. Vis dėlto prie palaikų aptikti radiniai nebūtinai su jais susiję, dėl nuošliaužų kai kas galėjo ir susimaišyti. Radome ir vieną vaiko kapą, greičiausiai jis buvo laidotas sėdom. Dar neišsiaiškinome, kokiam laikotarpiui priskirti šiuos palaikus“, – įsimintiniausius atradimus apibūdino archeologė.

Baltramiejūnaitė išskiria ir kitą radinių grupę – mūrų liekanas. Vieni iš jų – pietrytiniame šlaite – galėtų būti Algirdo laikų (XIV amžius), o kiti – šiauriniame šlaite – Vytauto laikų (XV amžius).

Archeologės teigimu, Gedimino kalno raida yra labai ilga ir sudėtinga, apima laikotarpius tarp I tūkstantmečio prieš Kristų iki pat šių dienų, ir turimi šaltiniai dar neatskleidžia visų istorinių periodų. Pavyzdžiui, negalima tvirtai teigti, kad kalnas buvo naudojamas VIII–XII amžiuje, taip pat nėra galutinai aišku, kada statyti ir kaip atrodė pirmieji kalno mūrai. Tyrinėti dar tikrai yra ką.