Nuo Lietuvos valstybės atkūrimo dienos jau praėjo daugiau nei šimtmetis, o mums vis labiau knieti sužinoti, ne tik to meto politinį kontekstą ir aplinkybes, kas ir kaip pasirašė Nepriklausomybės aktą, bet ir tai, ką valgyti mėgo signatarai, kas jiems buvo gardžiausia ar kokie buvo jų šeimose tradiciniai pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Pasak knygų autorės ir gidės Anželikos Laužikienės, apie tokius kasdienius, rodos, nereikšmingus dalykus, sunku surasti informacijos, nes mažai kas apie tai savo atsiminimuose užrašė. Tik retas iš tais laikais valstybę kūrusių žmonių pamini ir savo mėgstamus valgius.
Praėjusio amžiaus gastronomija besidominti A. Laužikienė pasakoja, kad dr. Jonas Basanavičius nemažai metų praleido užsienyje, tad buvo paragavęs ne tik lietuviškų valgių. Be to, pagal to meto atsiminimus jis, būdamas gydytojas ir saugodamas sveikatą, kruopščiai rinkosi ką valgyti ir ko ne. Taigi, galima sakyti, kad ir šiandien mitybos klausimais rastume apie ką padiskutuoti su XIX a. viduryje gimusiu mokslininku.
„Mums jau žinoma, kad patriarchas vengė kavinių ir pasilinksminimų, nerūkė ir buvo abstinentas. Negėrė net kavos, nes nuo jos jam prasidėdavo širdies negalavimai. Jo dukterėčia Konstancija rašė, kad dėdė tėviškėje keldavosi apie 7 ryto, pusryčiaudavo tik po valandos ir valgydavo kiaušinius, gerdavo arbatą ir atskirai dar stiklinę pieno. Vakarienei – tik arbata su pienu. Tačiau yra žinoma, kad gyvendamas Vilniuje, Niškovskio viešbutyje, jis apie 16 valandą mėgdavo pasikviesti svečių arbatėlei ir juos vaišindavo savo mėgiamomis „hamburkomis“. Taip vadino per pusę perpjautas ir sviestu bei sūriu pagardintas bandeles. Taigi pajuokaujant galima sakyti, kad Jonas Basanavičius yra „hamburgerių“ arba sūrainių valgymo Lietuvoje pradininkas“, – šypsosi ekskursijas po istorines Vilniaus gastronomines vietas vedanti A. Laužikienė.
Gausios Vileišių šeimos vaišės
Kito signataro, teisininko Jono Vileišio, anot A. Laužikienės, stalas buvo kur kas gausesnis – ant jo netrūko nei dešrų, nei pyragų.
„Iš Pasvalio derlingų žemių kilusiam ir, kaip sakė, jo žmona Ona Vileišienė „ant blynelių“ išaugusiam vaikui, nei gardaus maisto nei meilės netrūko. Gal todėl ir jo šeimoje maistas, vaišės ir svečiai buvo labai svarbūs“, – sako ji, pridurianti, kad tai savo atsiminimų knygoje „Tolimi vaizdai“ aprašo jo dukra Rita Vileišytė, kuri detaliai išvardija, ką per kokias šventes šeimoje valgydavo ir ką mėgdavo tėvelis.
Taigi, J. Vileišio tradiciniai pusryčiai būdavo kur kas gausesni, nei J. Basanavičiaus: avižinė košė, kiaušiniai, duona su sūriu ir dešra, bandelės. Nors kiti namiškiai gėrė arbatą, vaikai – kakavą, pats J. Vileišis mėgo kavą.
„Tačiau ji buvo labai brangi, todėl tikra kava pasivaišindavo tik per šventes ar atvykus svečiams, o kasdien gerdavo kavos pakaitalą „Haag“, kuri buvo gaminama iš miežių. Vakarienė būdavo irgi gana soti: rūgštus pienas su bulvėmis, kepta žuvis ar kokia „lengva“ mėsa, kartais grybai. Būtinai arbata. Šeima dar labai mėgo „šaltanosius“ – virtinukus su mėlynėmis, bet juos daugiau ragaudavo vasarą. Na, o švenčiu metu stalas buvo ypač puošnus ir gausus, nes iš Molėtų rajone turėto Girsteitiškio dvarelio, atsigabendavo puikiausių dešrų ir vyniotinių, rūkytos kiaulienos nugarinių, žąsų ir ančių. Ant stalo stovėdavo krepšiai pilni bandelių su lašinukais, pyragų, raguolių ir net sočioji šventinė „boba“ bei šakotis, kurį tuo metu vadino „baumkuchenu“. Viską gamino savo virtuvėje“, – signataro dukros atsiminimais dalijasi A. Laužikienė.
Tautos žadintojas negalėjo atsispirti vienam produktui
Nors tautos žadintojas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo dienos nesulaukė ir netapo signataru, tačiau gero maisto mėgėju jį tikrai galima būtų pavadinti.
„Savo laiškuose seseriai jis prisipažįsta, kad „niekad neatmintum apie ką rašysiu, taigi tiesiog pasakysiu, kad apie karkutes“, – pažymi A. Laužikienė.
Nustebote, kad V. Kudirkos mėgstamiausias patiekalas – rūkyta, troškinta karka su krienais?
„Tikrai netikėta, – teigia A. Laužikienė, – bet pats jis 1898 metų laiške prisipažįsta, kad ilgai sergant nusibodo „be atmainos valgyti vien jautieną ir kopūstus“. Savo sesers Jonieškutės prašo: „ <...>Tegu juos siunčia, aš laukiu ir tarkuoju krienus...“ Būtent šio skanėsto prisišveitęs nusilpęs ligonis tikėjosi, kaip jis pats rašo, sulaukti pavasario, o gal ir vasaros...“
