Likus metams iki Seimo rinkimų, Lenkijoje pasikeitė ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas ir keletas ministrų, nors valdančioji koalicija išliko ta pati. Taip atsitiko dėl buvusio premjero Donaldo Tusko išrinkimo ES valstybių Tarybos pirmininku.
Naująją Lenkijos premjerę, vaikų gydytoją pagal išsilavinimą, 57 metų buvusią Seimo maršalką Ewa Kopacz Seimas patvirtino didele balsų dauguma. Seimo pirmininku buvo išrinktas buvęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, o užsienio reikalų ministru tapo įtakingas valdančios partijos atstovas 51 m. istorikas, antikomunistinio judėjimo dalyvis, penkių seimų narys, buvęs premjero pavaduotojas, vidaus reikalų ministras ir Seimo maršalka Gzregorzas Schetyna.
Po Smolensko tragedijos, kai žuvo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, G.Schetyna kurį laiką ėjo Lenkijos prezidento pareigas.
Ar keisis Lenkijos užsienio politika, pasikeitus premjerui ir užsienio reikalų ministrui? Vargu. Nors premjerė E.Kopacz, atsakydama į klausimą dėl santykių su Ukraina, leido suprasti, kad Lenkija turi rūpintis pirmiausia savimi. Toks atsakymas susilaukė stiprios opozicijos kritikos, bet iš tiesų Lenkijos politika Ukrainos atžvilgiu gali po truputį keistis.
Lenkija ilgą laiką buvo didžiausias Ukrainos advokatas Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje. Kur kas didesnis nei Lietuva, nors ir Lietuva stengėsi neatsilikti nuo lenkų Rytų fronte, palaikydami ukrainiečius, kiek tik gali.
Tačiau, anot kai kurių lenkų politologų ir politikų, lenkai negali būti didesniais ukrainiečiais už pačius ukrainiečius. Lenkų politikai nusivylė Ukrainos pozicija dėl Asocijuotos narystės sutarties atidėjimo, dėl radikalaus nacionalizmo, nepriimtino būsimai Europos Sąjungos valstybei išplitimo.
Žinoma, Lenkija ir toliau rems Ukrainą, nes jos interesas yra stipri nepriklausoma Ukrainos valstybė, su kuria ji turi penkis kartus ilgesnę sieną nei su Lietuva. Tačiau Lenkija atidžiai vertins, kaip Ukraina įgyvendina reformas, kaip ji pati kovoja už savo nepriklausomybę, už pilietinę visuomenę ir su didžiule korupcija.
Lenkijos gerovė, kaip ir Lietuvos, labiausiai priklauso nuo santykių su ES šalimis ir iš ES gaunamos paramos, o saugumas remiasi naryste NATO ir gerais santykiais su JAV. Lenkija yra laikoma viena labiausiai proamerikietiškų Europos Sąjungos valstybių. Bet kuri Lenkijos vyriausybė visų pirma pabrėžia savo valstybės santykių svarbą su Amerika.
Naujo Lenkijos užsienio reikalų ministro G.Schetynos pirmasis mandagumo vizitas tą pačią paskyrimo dieną buvo į Paryžių ir į Berlyną, patvirtinant, kad abi šios šalys Lenkijai yra svarbiausios. Lenkai supranta, kad Briuselį ir pagrindinius ES finansus valdo būtent šios Europos Sąjungos šalys. Norėdamas turėti įtakos Bendrijoje, būtina eiti kartu su jomis.
Ar pagerės naujos Lenkijos vyriausybės santykiai su Lietuva? Anot lenkų apžvalgininkų, tai priklauso pirmiausia nuo Lietuvos, nuo lietuvių požiūrio į lenkų mažumą ir nuo Tautinių mažumų įstatymo priėmimo. Šia prasme Lietuvoje nieko naujo. Gal tik kiek pagerėjo jaunesnės kartos politologų požiūris į Lenkiją ir lenkų tutinę mažumą Lietuvoje bei sustiprėjo raginimas pagaliau išspręsti bent vieną iš aktualių lenkų bendruomenei klausimų, pavyzdžiui, pavardžių rašybą gimtąja kalba.
Tačiau visose lietuvių partijose kol kas dominuoja tautinis, o ne valstybinis mentalitetas, labiau pabrėžiantis lenkiškumo ir Lenkijos pavojų, nors Lietuvai akivaizdžiai gresia pavojus ne iš tos pusės, o iš Rytų. Ukrainos patirtis daugiau nei akivaizdi.
Situacija Lietuvoje ir dabar kažkuo primena Antrosios respublikos laikotarpį, kai gresiant Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos politinio elito dauguma, įskaitant tautininkus, krikščionis demokratus, liaudininkus ir socialdemokratus, iš visų kaimynų palankiausia Lietuvai laikė Sovietų Sąjungą.
Sovietų Sąjungą „mažesne blogybe“ už lenkus ir vokiečius laikė ir Lietuvos premjeras A.Merkys ir užsienio reikalų ministras J.Urbšys, kurie skirtingai nei daugelis buvusių ministrų, išvengė NKVD budelių kulkos ir atsipirko lageriais. Tokia realybėje buvo “mažesnė blogybė“, kurios, matyt, ir šiandien laikosi kai kurie politikai ir netgi Lietuvos kalbininkai, kažkodėl labiau nei Rusijos agresijos bijantys lenkų ir Europos Sąjungos.
Kol Lietuvos elito dauguma neįsisąmonins, kad geri santykiai su Lenkija ir palankus nusiteikimas lenkų tautinei bendruomenei yra mūsų valstybės geopolitinis interesas, kad geri santykiai yra labiau svarbūs mums, o ne Lenkijai, kol nesuvoks, kad Rusija visada stengsis kišti pagalius į gerų santykių plėtojimą su Lenkija, tol santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nesikeis į gerąją pusę. Liks šalti ir mandagūs. Bet ne daugiau. Ir tai tikrai nėra Lietuvos valstybės interesas.
Vytautas Plečkaitis
