Populiarioje spaudoje sukasi gandai, kad popiežius Pranciškus greitai patvirtins laisvesnį ir atlaidesnį Katalikų Bažnyčios požiūrį į išsiskyrusius ir antrą kartą susituokusius žmones. Reuters agentūroje pasirodžiusiame tekste teigiama, kad išsiskyrė arkivyskupo Gerhardo Müllerio, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovo, ir kardinolo Óscaros Maradiagos, kuris yra vienas iš aštuonių popiežiaus patarėjų, nuomonės.
Pirmiausia turėtume prisiminti, ką Bažnyčios mokymas kalba apie skyrybas ir antras santuokas. Katalikų Bažnyčia moko, kad Santuokos sakramentas yra neišardomas ir paremtas Viešpaties žodžiais, jog tai, ką Dievas sujungė, žmogus negali perskirti.
Visgi Bažnyčia pripažįsta, kad dėl žmogiško silpnumo santuokos sužlunga. Kartais vienintelė išeitis yra atsiskyrimas ar netgi civilinės skyrybos. Tačiau jeigu santuoka yra galiojanti, pora (net išsiskyrusi civiliškai) yra laikoma susituokusia. Taigi, jeigu tie asmenys sukuria antras šeimas, jie svetimauja bei gyvena santuokoje, kurios Bažnyčios akyse negali būti. Tuomet iškyla klausimas, ar pirmoji santuoka iš viso įvyko. Vyskupijų Bažnyčios tribunoluose dirba kvalifikuoti teisininkai, kurie sprendžia, ar Santuokos sakramentas galioja, ar ne. Kol neįrodoma, kad pirmoji santuoka negaliojanti, išsiskyrę ir antrą kartą susituokę tikintieji negali priimti šv. Komunijos, nes gyvena svetimaudami. Daugelis kunigų vertina šią traktuotę kaip per daug juridišką, griežtą ir teisiančią. Atsakydamas Vokietijos vyskupams, kurie palaiko atlaidesnį požiūrį, arkivyskupas G. Mülleris teigė, kad šiuo klausimu negali būti pakeitimų. Tuo tarpu kardinolas O. Maradiaga ginčijo šį pareiškimą sakydamas: „Broli, gyvenimas yra ne toks.“
Problema sudėtinga, o sprendimai gali būti dar sudėtingesni. Palaikantieji laisvesnę poziciją remiasi Viešpaties begaliniu gailestingumu ir klausia, ar Jėzus, kuris priimdavo visus, nuvytų nuo savo stalo žmones vien dėl nemoralios jų santuokos padėties. Jie primena Jėzaus žodžius svetimavusiai moteriai: „Nė aš tavęs nepasmerksiu.“ O tie, kurie palaiko griežtesnę poziciją, pabrėžia tolesnius Jėzaus jai pasakytus žodžius: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Jėzus siūlo gailestingumą, bet laukia atgailos ir gyvenimo pakeitimo.
Ką galime padaryti, susidūrę su šia pastoracine dilema? Jeigu pavieniai kunigai ims teisę į savo rankas ir, nuoširdžiai bandydami būti gailestingi, leis žmonėms, kurie gyvena nemoraliose santuokose, priimti šv. Komuniją, jie gali daryti daugiau žalos nei gėrio. Neigiamų pasekmių, kai kunigas pasirenka liberalesnį požiūrį, yra daugybė.
Pirmiausia, kai santuoka sugriūva dėl neištikimybės ir vienas asmuo yra paliekamas vienišas, ką galime pasakyti tam žmogui, kai jo neištikimas sutuoktinis yra be jokių pasekmių grąžinamas į sakramentinę bendrystę?
Antra, ką sakysime subyrėjusių šeimų vaikams ir anūkams? Sušvelnindami Bažnyčios mokymą, mes pripažintume, kad vienos santuokos gali žlugti ir būti sukurtos naujos. Net jei neturime to omenyje, atlaidus požiūris tyliai toleruoja skyrybas ir naują santuoką, kenkdamas ateities kartų supratimui apie santuokos įžadus. Toleruodami antrąsias santuokas mokome vaikus, kad po skyrybų sukurti antrą šeimą yra priimtina.
Trečia problema ta, kad laisvesnis požiūris į skyrybas ir pakartotines santuokas nebūtinai suteiks tai, ko trokšta gailestingieji kunigai. Jie nori grąžinti žmones į visišką vienybę su Bažnyčia ir pasiūlyti jiems Kristaus priėmimą. Atlaidesnis požiūris moko išsiskyrusius ir antrą kartą susituokusius žmones, kad jų santuokos įžadai nelabai svarbu. Šiuo požiūriu santuoka vertinama taip pat lengvabūdiškai, kaip ir pasaulis: žmonės susituokia gerai neapmąstę ir neapsvarstę, o santuokos pabaiga ne taip ir svarbu.
Taip pat išlieka realių pastoracinių sunkumų. Ką reikėtų daryti su tokia daugybe žmonių, kurie yra atokiau nuo Bažnyčios dėl sugriuvusių šeimų? Svarbiausia, ką daryti su nekaltomis sugriuvusių šeimų aukomis? Kodėl vyras ar moteris, kurio sutuoktinis paliko jį ar ją pasmerkdamas/a vienatvės gyvenimui, turėtų būti atskirtas nuo sakramentų, jei susituokia antrą kartą?
Vienas žingsnis į priekį būtų Bažnyčios tribunolo darbą deleguoti į labiau vietinį lygmenį. Paraiškos dėl santuokos negaliojimo dekreto galėtų būti teikiamos dekanato, o ne vyskupijos lygmeniu, kad procedūra taptų prieinamesnė. Galėtų būti įsteigti fondai, sumažinantys anuliavimo proceso kainą. Taip pat reikėtų gerinti sužadėtinių rengimą ir mokymus, kad žmonės suprastų savo įžadų rimtumą, ir pirmiausia būtų sukuriamos galiojančios santuokos.
Tokie egzistuojančios sistemos pakeitimai galėtų padaryti pastoraciją jautresnę ir padėtų Bažnyčiai išsaugoti santuokos šventumą, taip pat padedant susitaikyti tiems, kurie yra atsiskyrę, bei gydyti tuos, kurių širdys ir sielos yra žaizdotos.
bernardinai.lt
