Kad ir kaip stengtųsi prorusiški niekšai, tokie kaip Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (PACE) prezidentas Pedro Agramuntas (beje, Ukraina jau pradeda kampaniją dėl jo priešlaikinio atstatydinimo) arba nepakeičiamasis Frankas Walteris Steinmeieris, objektyvi realybė palaipsniui ima viršų prieš rėksnius, trokštančius draugystės su šėtoniškais kanibalais. Kanibalai, atsakydami į tuščias diplomatines šnekas, savaime suprantama, vis labiau įžūlėja, o dėl savo neišmatuojamo žiaurumo ir bukumo jau net nebebando nors truputį apsimesti diplomatiškais ar linkusiais kažką tartis.
Civilinių objektų bombardavimai Alepe tik sustiprėjo, Ukrainoje bandymai išvesti dalinius bent jau iš trijų punktų nuolat sistemiškai yra nutraukiami kovotojų, kurie tuo pat metu sustiprina apšaudymus kitomis kryptimis (Širokino sritis yra apšaudoma įvairiausių tipų sunkiąja artilerija beveik ištisą parą be pertraukų), iš Rusijos gaudami vis naujo pastiprinimo (Donbase nužudytų ukrainiečių karių skaičius jau viršijo 180 ir toliau kasdien auga – priminsiu, tai vyksta „galiojant“ Minsko susitarimams ir visiems papildomiems „ugnies nutraukimo“ susitarimams).
Po kerinčio Putino „ultimatumo“ dėl plutonio sekė Rusijos karo ministerijos grasinimai numušinėti Jungtinių Valstijų aviaciją Sirijoje, kuriuos sustiprino tenai pasiųsti PVO S-300 kompleksai, pas kuriuos kitų tikslų ir būti negali, mat Sirijos opozicija – tiek islamistai, tiek nuosaikieji opozicijos kovotojai – karinių lėktuvų iš principo neturi. O pačiame bejėgiškiausiame planetos organe – Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje (kurią jau seniai reikia perkrikštyti Bergždumo tarybą) – Rusija eilinį kartą savo veto teise demonstratyviai užblokavo rezoliuciją, nukreiptą į Sirijos karo nutraukimą.
Ir štai galiausiai visas tas menkų „gopnikų“ (gopnikai – tai Rusijos miestų subkultūra, jaunuoliai, vilkintys treninginiais kostiumais, dažniausiai su trimis „Adidas“ firmos juostelėmis, prie daugiabučio laiptinės geriantys alų iš plastikinių butelių, gliaudantys saulėgrąžas ir ieškantys, ką čia nusikalstamo nuveikus) įžūlumas, nuo nebaudžiamumo išsipūtęs iki Pasaulinio Blogio mastų, pradeda gauti atsaką. Kol kas, tiesa, tik žodinį, tačiau suteikiantį vilties, kad sulauksime ir tolimesnių veiksmų, o nebereikės tenkintis vien nesibaigiančiais apgailestavimo ir susirūpinimo reiškimais bei raginimais kanibalui tapti vegetaru.
Johnas Kerry, vien dėl „bendradarbiavimo Sirijoje“ tiek laiko leidęs Sergejui Lavrovui valytis į save kojas, galiausiai pavadino Rusijos veiksmus Sirijoje karo nusikaltimais. Panašiais žodžiais išsireiškė ir demokratų kandidatė į JAV prezidento postą Hillary Clinton. Bundestage (Vokietijos parlamento žemuosiuose rūmuose) kalbama, kad atsaku į šiuos nusikaltimus taps naujos sankcijos Rusijos adresu. Ir net toks, regis, neginčytinas pretendentas į Nuolankiojo Steinmeierio ordiną (įteikiant ir drebulės lapų vainiką), kaip Prancūzijos vadovas Francois Hollande’as, taip pat pavartojo tą patį terminą – karo nusikaltimai – bei demonstratyviai atsisakė bendrauti su Rusijos pseudofiureriu, dėl ko pastarajam teko skubiai atšaukti vizitą Prancūzijoje.
Tiesa, Hollande’as praregėjo tik Sirijos klausimu. Kalbant apie Ukrainą, jis ir toliau palaiko rusų okupantų poziciją: tikrai, pirmiau lai būna surengti rinkimai okupuotose teritorijose, o tik tada Ukrainai bus grąžinta teisė kontroliuoti savo pačios valstybines sienas. Būtų įdomu jo paklausti, kaip gi jis vertintų analogišką pasiūlymą kad ir, tarkim, 1944-aisiais: tikrai, pirmiau rinkimai okupuotame Paryžiuje prižiūrint gestapui, kurių rezultatą Charlesas de Gaulle’is tegu įtraukia ir įtvirtina Prancūzijos konstitucijoje, o paskui gal ir imsimės vokiečių pajėgų iš šalies išvedimo. Kažkodėl savuosius šalies išdavikus, kolaboravusius su naciais, prancūzai šaudė būriais arba, geriausiu atveju, kalino iki gyvos galvos, bet iš ukrainiečių analogiškoje situacijoje reikalauja, kad šie savuosius išdavikus ir kolaborantus sodintų į parlamentą.
Labai teisingą analogiją susiklosčiusiai situacijai pritaikė viceprezidentas Joe Bidenas, kuris pareiškė, kad Minsko susitarimai - tai tas pats, jei Jungtinės Valstijos savo konstitucijoje įtvirtintų ypatingą Teksaso statusą, užtikrinantį toje valstijoje išimtinę Meksikos įtaką. Ne tokie jau jie visi ir buki, tie mūsų Vakarų politikai, – jie puikiai supranta, kad iš Ukrainos reikalauja to, ką savo šaliai laiko (absoliučiai pelnytai bei logiškai) kategoriškai nepriimtinu žingsniu. Garbės ir sąžinės klausimą šiame kontekste palikime retoriniu...
Tačiau daugiausiai pasakantis buvo, ko gero, JAV kariuomenės štabo vadovo Marko Milley (palaikomo dar dviejų generolų) pasisakymas kasmetiniame seminare Pentagone apie tai, kad Jungtinių Valstijų karas su Rusija yra praktiškai neišvengiamas ir bus trumpas, tačiau kruvinas. Tiesa, Milley mano, kad labai tikėtinas yra ir karas su Kinija, tačiau aš šiuo klausimu leisiu sau su juo nesutikti. Konfliktas su Kinija yra įmanomas tik vienu atveju – jei toji nuspręs jėga „susigrąžinti“ Taivaną, kurį Amerika savo laiku yra pažadėjusi ginti. Tiesa, panašių apsaugos garantijų į NATO sudėtį nepatenkančioms šalims kainą mes, deja, jau žinome iš Budapešto memorandumo pavyzdžio (priminsiu, kad šį memorandumą 1994-aisiais su Ukraina pasirašė Rusija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos; šiuo dokumentu Ukraina atsisakė viso branduolinio arsenalo, likusio šalyje žlugus SSRS, mainais į garantijas dėl jos nepriklausomybės, suvereniteto ir sienų apsaugos). Tačiau toks scenarijus yra mažai tikėtinas. Kinijos valdžioje sėdi, aišku, toli gražu ne demokratai ir ne žmogaus teisių gynėjai, tačiau ir ne tokie idiotai, kaip Rusijoje. Jie per daug vertina savo prekybą, ypač su JAV (apyvarta siekia pusę trilijono dolerių!), kad rizikuotų ne tiek karu, kiek ekonominėmis sankcijomis – ypač, prieš akis turėdami visiškai šviežią Rusijos pavyzdį.
Nepamirškime ir to, kad Kinija yra didžiausia Jungtinių Valstijų išorinės skolos kreditorė. Gal tai ir labai nepatinka mūsų siaurapročiams patriotams, tačiau, apskritai, niekas nėra toks suinteresuotas mūsų klestėjimu, kaip mūsų kreditoriai – ir niekas nėra menkiau suinteresuotas įsitraukti į konfliktą su mumis, galintį tapti paskata atsisakyti vykdyti finansinius įsipareigojimus
Nepamirškime ir to, kad Kinija yra didžiausia Jungtinių Valstijų išorinės skolos kreditorė. Gal tai ir labai nepatinka mūsų siaurapročiams patriotams, tačiau, apskritai, niekas nėra toks suinteresuotas mūsų klestėjimu, kaip mūsų kreditoriai – ir niekas nėra menkiau suinteresuotas įsitraukti į konfliktą su mumis, galintį tapti paskata atsisakyti vykdyti finansinius įsipareigojimus. O jei kinai vis dėlto užsinorės naujų teritorijų (kaip ten bebūtų, ji jaučia demografinį spaudimą), jie gali imtis iniciatyvos be rizikos susipykti su JAV – tam jų paslaugoms yra visi Tolimieji Rytai ir Sibiras. Juo labiau, kad kinų ten ir taip jau priskaičiuojama milijonais (ir šie skaičiai toliau auga, nors realus skaičius, turint galvoje gausybę nelegalių imigrantų, yra nežinomas), o dar yra ir šioks toks istorinis pagrindas nusitaikyti bent jau į dalį šių teritorijų.
O štai militaristinės beprotybės apimta Rusija daro viską, kad prisišauktų tikrą karą su Vakarais (o ne su Kinija, kuriai ji JAU DABAR be jokio priešgyniavimo užleidžia teritorijas). Tačiau visame tame apšaudymų ir bombardavimų, plutonio ir raketų, civilinės gynybos mokymų, kuriuose dalyvauja 40 milijonų žmonių, ir net (neoficialiais duomenimis) įsakymo visiems valdininkams iš užsienio į Rusiją susigrąžinti visus savo vaikus ir anūkus, fone ypatingai įdomus yra Peterburgo gubernatoriaus Georgijaus Poltavčenkos patvirtintas maisto produktų normatyvas miesto gyventojams: 300 gramų duonos per parą pirmas dvidešimt karo dienų. Teisingai yra sakoma, kad generolai nuolatos ruošiasi praėjusiam karui (Poltavčenka yra generolas leitenantas; Rusijos valdžioje apskritai kuo toliau, tuo sunkiau rasti kažką, kas nepriklauso jėgos struktūroms), tačiau kad iki tokio lygio! Rusai, galvoje turėdami Antrąjį pasaulinį karą, taip nuoširdžiai rėkauja „galim pakartoti!“, kad štai dabar puikiai pademonstravo, ką pakartoti jie gali ir planuoja. Leningrado blokadą. Įdomiausia, kad ją planuoti ėmėsi dar tuo metu, kai bet kokios priešiškos jėgos ne tik kad neprisiartino prie miesto, bet apskritai nė iš vietos nepajudėjo.
Beje, ir pirmoji šio miesto blokada buvo suplanuota. Iki jai prasidedant, maisto produktai iš miesto buvo IŠVEŽAMI, o ir po to miesto gyventojus nuo mirties iš bado nesunkiai išgelbėti buvo galima naktimis atplukdant maisto baržomis per Ladogos ežerą (plačiau apie tai rašo istorikas Markas Soloninas). Tačiau tokio tikslo – išgelbėti žmones – nebuvo. Valdžios tikslas buvo pastatyti spąstus „fašistams“, kurie įžengs į išbadėjusį miestą ir bus priversti savo sąskaita maitinti žmones. Tačiau vokiečių pajėgų vadovai ant kabliuko neužkibo (kad galima paprasčiausiai palikti miesto, kurį užėmei ir už kurį prisiėmei atsakomybę, gyventojus mirti, jiems ir į galvas neatėjo – jie juk buvo ne rusai). Taigi, 600 tūkstančių SAVŲ buvo numarinti ne tik sąmoningai, bet ir bergždžiai. Štai ir kyla klausimas, kas čia šitoje situacijoje yra baisusis fašistas...
Tačiau svarbiausia – Rusijos valdžia patvirtino tai, ką aš jau seniai kartoju: jokio branduolinio karo jie nepradės, blauzdos per skystos. Nes kokia nauda iš tų „20 dienų“, jei, branduolinio karo atveju, Peterburgas radioaktyviais pelenais pavirstų per 20 minučių? Tad visą Putino blefą reikia ignoruoti ir su pseudofiureriu bendrauti taip, kaip anksčiau buvo bendraujama su panašiais į jį – Miloševičiumi, Husseinu, Kaddafi. Kuo (ir, svarbiausia, kaip) rusai kariaus – mes jau žinome.
Jurijus Nesterenka