„Gyvena tik tas, kuris gyvena ne vien sau“ - Menandras (300 m. pr. Kristų, senovės graikų dramaturgas).
Kartais net nepajunti, kaip užvaldę jausmai pakelia ir neša neša... Kartais ne visada ten, kur geriausia...
„Milda turbūt net pati nenujautė, kad jos visa esybė pasiruošusi tauriausiam jausmui pasaulyje – meilei... tyrai, pasiaukojančiai, kokią gali jausti tik galbūt nešiojanti Meilės deivės Mildos vardą.
Milda buvo tarsi pakerėta Mariaus... ir išvaizdos... ir jo būdo. Neįprastai tamsi šviesiaodžiui jo kūno oda; juodos spalvos plaukai; juodos, it anglis, akys; tarsi gabaus menininko išpieštos putlios lūpos; aukštas ūgis, platūs pečiai, tvirtos rankos ir kojos... pavergė turbūt ne vienos merginos širdį. Ne plepys, tačiau gebėjo palaikyti pokalbį, prasiverždavo kartais ir šmaikštus žodis. Ir tas nežemiškas žvilgsnis... tarsi jame slėptųsi didžiulė nuoskauda, gėla, gal aistra...“
„Jau patį pirmąjį vakarą visi Mildos šeimynykščiai Mariui pajuto simpatiją ir nuoširdžiai jam siūlė apsistoti pas juos, kiek tik jam reikės. Marius nenorėjo suteikti tokiai mielai šeimai rūpesčių, tačiau neturėjo kito pasirinkimo.
Baigus tarnybą, pinigų gavo labai nedaug – dar reikės grįžti pas namiškius, o ir maistas kainuoja. Kambario, buto nuomai ar viešbučiui jo kelnių kišenės buvo per skylėtos. O pagyventi Vilniuje reikėjo – jis žūtbūt privalėjo surasti Kateriną. Negalėjo gi tokia ryški mergina lyg skradžiai žemę prasmegti...
Paieškos vyko sunkiai. Katerinos senelės name prieš metus buvo vykdomas kapitalinis remontas, tad šiame name gyvenę žmonės, ko gero, jau buvo spėję apsiprasti naujuosiuose namuose. Naujieji namo gyventojai įsigyto ploto erdves įsirenginėjo individualiai ir apie čia gyvenusius žmones nieko nežinojo.
Slinko dienos, neatskleisdamos uždangos, už kurios slėpėsi taip išsiilgta Mariaus Katerina. Tiesa, naktimis dažnai ji mylimąjį aplankydavo... išnirdavo lyg iš debesų, apšviesta saulės ir tiesdavo į jį rankas... tarsi norėdama kažką jam atiduoti...
Ne šiaip sau liaudies patarlė byloja „Kas ieško, tas randa“. Marius žvelgė į mažutę medinę lentutę ant medinio ir labai liauno kryžiaus, kuris tarsi saugojo kažkieno ranka išraitytą jos mylimosios vardą ir jos gyvenimą žyminčias datas: pirmąją ir paskutinę.
Ir dabar, ir tada jam buvo sunku suvokti, jog tai tikra. Kokie švelnūs ir kartu kokie negailestingi žodžiai, ištarti visiškai netikėtai sutiktos Katerinos močiutės kaimynės: „Abi išėjo... viena paskui kitą...“. ...Palydėjo jį į kapines. Kažką kalbėjo, pasakojo, tačiau Marius nieko negirdėjo – tūnojo pasislėpęs nuo visų savo skausmo urve. Po daugelio metų Marius manys, jog kažkada bus sapnavęs ateitį, nes kitaip negebės net sau paaiškinti, jog nelaukta ir netikėta žinia netaps jam naujiena.
Gedėti išvažiavo į tėviškę. Turbūt tikėjosi pabėgsiąs nuo skausmo... Tačiau skausmas vijosi iš paskos, tad šiek tiek pasisvečiavęs pas tėvukus, pamaloninęs juos, nudžiuginęs seses, grįžo į Vilnių – Mildos glėbin. Kažkas pasąmonėje kuždėjo, jog ta miela mergina - Lauryno sesuo, jo neatstums. Pasirinko ją tikrai ne iš meilės, greičiau iš nevilties. O, jei teisingiau, jis jos net nesirinko. Ji pasirinko jį, siųsdama signalus, greičiausiai net pati to nežinodama. Marius tikėjosi užsimiršti..., tačiau šalia esančios moters pasiaukojanti meilė, nuoširdus rūpinimasis juo degino jauno vyro sielą. Mildoje jis ieškojo Katerinos... pašėlusios, aistringos, kovojančios... Milda gi buvo miela, švelni būtybė, jaučianti kiekvieną Mariaus norą, suprantanti jį be žodžių... ir nuolankiai laukianti... švelnios meilės – be skausmo, be pykčio, be pagiežos..., ko vis dažniau Marius nebesuvaldydavo...“
Ar galima klysti? Turbūt galima, o gal net ir reikia... Tada turime galimybę mokytis iš klaidų. Tačiau klyskime tik tuomet, kai neskaudinamas kitas žmogus.
„Milda įkritusi kuo giliau į pagalvę verkė... niekas neturėjo išgirsti...
Jai niekaip nesisekė įtikti Mariui. Jautė, jog jis stengiasi ir suprato, kad jam darosi vis sunkiau apsimetinėti...
„...Kaip ji ilgai laukė... rodos, visą gyvenimą... Dar iki pažinties su Mariumi... Ji svajojo apie vyrą, kurį ji dievins... Pirma pažinties akimirka įskėlė jos širdy ugnį, kuri kasdien liepsnojo vis smarkiau ir smarkiau... Likusi viena bandydavo užpilti savikritikos ir kuklumo saujomis įsiliepsnojusią ugnį... To padaryti jai nesisekė net tada, kai Marius dingo, taip staiga, kaip ir pasirodė josios gyvenime. Ji laukė jo..., net nežinodama, ar dar kada gyvenime pamatys. O stebuklinga akimirka! Kai jis grįžo iš tėviškės ir pamatęs ją ištiesė savo dideles stiprias rankas, ji krito glėbin, tarsi banga gimton jūron, nejausdama nieko daugiau, tik savosios širdies laimingą spurdėjimą...“
Su meile, Vida Meilė
