„Mūsų gyvenimas vertas tiek, kiek mums kainavo nugalėti jo sunkumus.“ - Fransua Moriakas.
„Kambaryje tvyrojo ypatinga atmosfera. Spingsėjo žibalinė lempa. Girdėjosi švelni, Livijos niūniuojama dar vaikystėje dainuotos dainos melodija. Dainelė, Livijos dvimetė dukrytė, supo rankose beveik tokio pačio dydžio, kaip ji pati, lėlę. Livija ruošė mažąją maudynėms: pripylė vonelę vandens; patikrino, ar ne per karštas, įmerkdama savo alkūnę į jį; įpylė vaikiškų putų; primetė į vandenį įvairiausių guminių žaisliukų; surado didelį rožinį rankšluostį bei mažylės mylimiausią pižamą – su begemotuku.
Staiga koridoriuje pasigirdo triukšmas ir… skambutis – ilgas, tarsi kažkieno pirštas būtų prilipęs prie skambučio mygtuko… Livijai atidarius duris, į butą įsiveržė kaimynų paaugliukė dukra ir isteriškai ašarodama nerišliai kažką rėkė apie mirštantį broliuką. Moteris, įpratusi bendrauti su vaikais bet kokiose situacijose, pabandė nuraminti mergaitę, paprašė likti su Dainele ir išbėgo pas kaimynus.
Livija spėjo laiku. Jai pasirodžius, berniukas jau mėlo. Jo mama, puolusi neviltin, aiškino, jog jiems vakarieniaujant nei iš šio, nei iš to sūnus staiga pradėjo skaudžiai kosėti ir jam ėmė trūkti oro – lyg kas būtų bandęs jį pasmaugti. Livija iš karto pažino simptomus ir suprato, jog vaikas užspringo, tad suteikė reikiamą pagalbą ir iškvietė greitąją pagalbą. Gelbėtoja nepastebėjo, kad būryje stebinčių išvežantį kaimynų berniuką greitosios pagalbos automobiliu, buvo ir jo sesutė… Likusiai prižiūrėti Dainą mergaitei buvo smalsu pažiūrėti, kaip sekasi broliukui. O mažylė?... Dainelei, paliktai vienai, gal pasidarė baisu, gal šalta?... Gal jos didžiulė draugė – ryžaplaukė lėlė – kliudė žibalinę lempą?... Niekas jau nesužinos.
Grįžtančią į namus Liviją, ką tik iš mirties nasrų ištraukusią kaimynų vaiką, pasitiko siaubingas klyksmas ir dar siaubingesnis vaizdas: jos mergytė skendo liepsnoje. Paruoštas įsupti išpraustą mergaitę rožinis rankšluostis buvo panaudotas slopinti ugniai, tačiau įsidūkusi liepsna siautėjo per stipriai… Gaišti laiko ir galvoti, ką daryti, nebebuvo kada, tad Livija užvertė vonelę ant degančios dukros. Vėliau, ligoninėje gydytojai tvirtins, jog tai buvo klaida. Ugnis ir vanduo… mergaitės rūbai tapo tarsi antodžiu ir juos nuvelkant, kartu nusitraukė mažosios kūnelio oda.
…Keturi metai be vietos, be savo lovos, be vonios, be ramaus miego, be ramybės… Savais tapo profesoriai, gydytojai, medicinos seserys įvairiausiose ligoninėse, tyrimų institutuose, sanatorijose - Lietuvoje bei užsienyje. Sunkus laikmetis su visais nepatogumais, su gyvenimu be šeimos, be namų, be tėvynės,… Tačiau baisiausia Livijai buvo priprasti prie savo vaiko kančių.
…Po labai dažnai atliekamų viena už kitą sudėtingesnių operacijų Dainos kūnas virto žemėlapiu: sveika oda buvo persodinama vietoje nudegusios, tad ugnies žymių nepalietusios vietos virto tarsi ežerais, randuotos kūno vietos priminė gimtosios žemės arimus. Tačiau visa tai buvo niekis - Livija dėkojo Dievui, kad jos princesei nebegrėsė pavojus gyvybei. Tiesa, po traumos keliems mėnesiams mergaitei dingo kalba. Pusantrų metų pradėjusi labai gerai kalbėti gimtąja kalba, dviejų su pusės prašneko rusiškai, vėliau vokiškai. Visame kame galima rasti privalumų, tad Livija džiaugėsi Dainelės gebėjimu kalbėti keliomis kalbomis.
Ir vis tik, didžiuliai patyrimai palieka pėdsakus... Vaiko skausmas skandino motiną kaltės jūroje… Iki mirties Livija nesurado pateisinimo sau ir neatleido, kad tąkart paliko dukrytę kaimynės dukrai.
Žmogus – paslaptinga būtybė. Vienam pakanka mažiausios infekcijos ir jis neišgyvena; kitas gi - pakyla iš sudėtingiausios ligos patalo. Dainelė pakilo… tarsi Feniksas iš pelenų... Tą nemalonų laikotarpį mergaitei priminė tik kūno randai, su kuriais laikui bėgant Daina susigyveno.
Blogiau buvo su Dainelės mamos sielos randais. Liviją per tuos keturis metus tarsi kas pakeitė: tapo labai jautri, nervinga. Anksčiau dešimtis vaikų suvaldžiusi moteris, dabar gi sunkiai susitvarkė su savo dukra. Daina, net keturis metus buvusi suaugusių žmonių dėmesio centre, išgijus tokio pat dėmesio reikalavo ir iš savo tėvų. Kadangi Livijos tėtis - Marius - namuose pasirodydavo rečiau nei jaunas mėnulis danguje, visi išlepintos mergaitės kaprizai išsiliedavo ant Livijos. Vis dažniau moteris pakeldavo balsą, o kartais ir ranką.
Livija pati stebėjosi, kad nebesivaldo bendraudama tiek su dukra, tiek su vyru. Po ilgos pertraukos grįžusi į mokyklą, to džiugesio, kurį patirdavo anksčiau, nebejautė. Pati sau atviravo, jog ir svetimi vaikai pradėjo ją erzinti.
Tokio žymaus Livijos pasikeitimo priežastys netikėtai paaiškėjo…“
Su meile, Vida Meilė
