Kiek beprotiška yra reakcija į Trumpo pergalę prezidento rinkimuose? Tokia beprotiška, kad liberalai pradėjo bijoti santechnikų.

Nedas Resnikoffas, vyresnysis „ThinkProgress“ tinklalapio redaktorius, savo „Facebook“ paskyroje parašė, jog į namus išsikvietė santechniką. Pastarasis atvyko, atliko savo darbą ir išvyko. Tačiau Resnikofas liko sukrėstas.

„Jis buvo normalus, mandagus vyrukas, savo srities profesionalas. Tačiau jis taip pat buvo vidutinio amžiaus baltaodis ryškia pietietiška tarme, kuris, panašu, buvo visiškai ramus dėl šalyje vykstančių įvykių, – rašė Resnikoffas. – Kol jis buvo mano namuose, negalėjau nustoti svarstyti, ar jis balsavo už Trumpą, ar jis žino, jog mano pavardė žydiška, ir kaip tokios žinios paveiktų jo elgesį.“

Resnikoffas teigė, jog jį tiesiog nupurtė nuo minties, jog žmogus, palaikantis Trumpą, galėjo lankytis jo namuose. „Negalėjau atsikratyti pavojaus jausmo“, – rašė demokratas.

Fobijomis vadinami atvejai, kai žmonės kažko perdėtai arba neracionaliai bijo. Apie tai daug girdėjome per neseniai vykusius debatus apie imigraciją ir „ksenofobiją“ – perdėtą arba neracionalią užsieniečių baimę. Tačiau šis santechnikas nebuvo užsienietis. Jis buvo amerikietis su tvirta regionine tarme, kurio nuomone, Amerikos rinkimai nusisekė neblogai. Kaip pavadinti neracionalią baimę, kai amerikietis bijo amerikiečio?

Rogeris Scrutonas apibūdindamas baimę tautiečiams naudojo žodį „oikofobija“ (graikų kalba oikos yra namai). Panašu, jog tarp pasiturinčių liberalų, kurie sudaro didžiąją dalį Amerikos valdančiųjų klasės, ši baimė šiuo metu yra labai dažna.

Dar viena reakcija į rinkimus aprašoma „The Week“ žurnale, straipsnio antraštė – „Myliu Ameriką, nekenčiu amerikiečių“, o jo autorius – Timas Kreideris.

„Visuomenė pilna agresyvių idiotų. Nereikia jų versti mus suprasti, reikia juos nugalėti arba laukti, kol jie mirs. Keletas iš mūsų, po kelių stikliukų, kalba apie ginklų įsigijimą. Jeigu valstybė taps fašistine arba kils pilietinis karas, nenorėtumėm, jog tik raudonosios valstijos būtų ginkluotos. Balsas už Trumpą yra panašus į žmogžudystę“, – rašė Kreideris.

Rogeris Scrutonas apibūdindamas baimę tautiečiams naudojo žodį „oikofobija“ (graikų kalba oikos yra namai). Panašu, jog tarp pasiturinčių liberalų, kurie sudaro didžiąją dalį Amerikos valdančiųjų klasės, ši baimė šiuo metu yra labai dažna.

Nors straipsnio pabaigoje išsakomos ir šiek tiek pozityvesnės idėjos, jo esmė yra aiški – amerikiečiai, arba bent jau už Trumpą balsavę amerikiečiai, yra „apgailėtinai naivūs ir kvaili, jie minta bet kokiu melu, nes tai jų gyvenimo esmė.“

Nors nuo rinkimų dienos ši padėtis pablogėjo, tai nėra jokia naujiena. Nancy Isenberg knyga „White Trash: The 400-Year Untold History of Class in America“ mums puikiai atskleidžia, jog toks darbininkų klasės baltaodžių niekinimas yra labai senas dalykas, vykęs dar prieš rinkimus.

2010 metais Angelo Codevilla rašė: „Šios klasės požiūris yra labai svarbus, siekiant suprasti mūsų dvipartinę valdančiąją klasę. Jos pirmasis principas skelbia, jog „mes“ esame patys šviesiausi ir geriausi, o visi likusieji amerikiečiai yra atmatos, rasistai ir kvailiai, nebent yra tinkamai suvaržyti.“ Aukštesniajai klasei nesvarbu net tai, sako Codevilla, jog tai prieštarauja Amerikos nuomonei apie lygybę.

Feministė profesorė Wendy Brown „Yale Law Journal“ žurnale aprašė, kaip sugrįžus po pasivaikščiojimo gamtoje, jos mašina nebeužsivedė, o vyriškis, dėvintis Nacionalinės šaunamųjų ginklų asociacijos kepuraitę, praleido keletą valandų bandydamas jai padėti. Vietoj to, jog parodytų savo dėkingumą jos automobilį geranoriškai sutaisiusiam nepažįstamajam, Brown rašė, jog jai pasisekė, kad kartu su ja buvo draugės, nes toks vyriškis „garantuotai“ yra prievartautojas.

Kitas profesorius, Douglas Laycockas, atsakydamas į jos publikaciją parašė straipsnį pavadinimu „Žiaurūs stereotipai mandagioje visuomenėje“. Kaip teigiama straipsnyje, mandagioje visuomenėje nepriimtina reikšti baimės dėl juodaodžių, tačiau viskas yra gerai, kai kalbama apie baimę dirbančiosios klasės baltaodžiams.

„Reiktų pasvarstyti, kaip profesorė Brown pasakotų savo istoriją, jeigu jos automobilis būtų sugedęs Harlemo gatvėse, o ne provincijos kalnuose. Galbūt jai būtų padėjęs jaunas juodaodis vaikinas, prisisegęs radikalų politinį ženklelį. Esu tikras, kad jos straipsnis būtų visiškai kitoks“, – rašė Laycockas.

Isenberg savo knygoje rašo, kad troškimas būti viršesniu už kitus yra labai galinga žmogaus varomoji jėga, kuri dažnai nukreipiama prieš varginguosius bei dirbančios klasės baltaodžius. Tačiau tai nėra labai patrauklu, o pagieža sukelia tik dar daugiau pagiežos. Asmenys, kurie vis dar nesugeba patikėti, jog toks baisus žmogus kaip Donaldas Trumpas yra JAV prezidentas, turėtų pirmiausia pažiūrėti į veidrodį.