Vasara mados ir grožio industrijoje – pats darbymetis. Reklamos užsakymų nesibaido ir dviejų dukrelių mama Aistė Jasaitytė. Nors ir baigusi psichologijos studijas, ji neatsisako modelio darbo, kuriame turi didžiulės patirties.

Vidiniu grožiu spinduliuojanti moteris supranta, kad fotografijose vis daugiau apnuoginto kūno, tačiau ji sugeba suderinti tokį darbą su mamos pareigomis.

- Šiandien daug kalbame apie kūno kultą, o jūs nuo to pabrėžtinai atsiribojate. O ką jums reiškia kūno kultūra? Kaip šias vertybės perduodate savo šeimoje?

- Paauglystėje, kaip ir visi, ieškojau savęs. Kaip ir visos mergaitės, klausdavau: „Kas aš esu? Ko aš verta?” Gyvenime iš mažos mergaitės gana staiga teko tapti beveik moterimi. Be abejo, išoriniai dalykai labai domino: keičiantis figūrai, rūpėjo ir dažai, ir drabužiai, ir papuošalai. Mados industrija leido susipažinti su tuo iš labai arti.

Kai tai tapo rimtu darbu, augdama ir bręsdama išmokau atsirinkti, kas tiesiog gražu, o kas svarbu man kaip žmogui. Nebuvau iki galo laiminga – jaučiau, kad į modelį žiūrima kaip į objektą, kuris turi gražias rankas ar kojas, bet ne kaip į žmogų, asmenybę.

Darbo specifika vertė sutilpti į tam tikrus standartus, tuo pat metu persekiojo vidinė kančia: „Bet aš juk esu daugiau negu mano kūnas – jaunystės grožis laikinas, o kas tada?“ Tai man buvo labai skausminga tema, todėl pasirinkau psichologijos studijas. Turėjau atrasti, kas yra ilgalaikės vertybės.

Iki dabar neduoda ramybės klausimai, kodėl merginos deda nepaprastai daug pastangų, netgi ilgai ir stipriai kenčia, kad išlaikytų grožį. Jauni prisiskaitome visokių knygų, turime įvairiausių herojų, autoritetų, bet tik atsigręžę į vidų galime suprasti, kas iš tiesų esame. Nekalbu apie tuos atvejus, kai norime pašalinti kokį išorės defektą, bet jei tai daroma siekiant vien kažkam patikti, o ne sau, tuomet tai iš tiesų labai liūdna.

- Tuomet gal ir neverta pernelyg spausti jaunų merginų, kad perimtų pažiūras, kurios suvokiamos tik iš vyresnio amžiaus perspektyvos? Juk jos taip pat užaugs ir bręsdamos padarys panašias išvadas?

- Ne visos suaugusios moterys tas išvadas padaro. Tarkime, graži moteris, gera žmona deda visas pastangas, kad atitiktų visuomenės reikalavimus, ir ji neklauso savo vidaus, nepaiso savo poreikių. Juk tuomet ji negali jaustis laiminga. Tokių moterų dažnai klausiu: „O kas svarbu jums pačiai? Ko jūs norite?“

Mados industrija verčia būti „tobulai” – bet aš tikrai žinau, kad moteris yra kur kas daugiau nei kūnas. Ji turi daugybę veidų, daug įvairių rolių – ji nėra tik mama, darbuotoja ar dar kas nors. Ji – visų šių vaidmenų derinys. Tik įsigilinusi į savo poreikius, ji gali jaustis laiminga.

- Ir tuomet ji gali išsivaduoti iš „Prokrusto“ lovos?

- Paaugliams – mergaitei ar berniukui - svarbu jausti, kad mama tikrai besąlygiškai juos myli. Aš pati dukroms dažnai kartoju, kad jas myliu, kad jų pasiilgau, kad jos man pačios gražiausios. Visada sakau, kad labai jomis žaviuosi, ypač kai jos ką nors padaro.

Pavyzdžiui, mano dukra nori lakuotis nagus. Kitos mamos piktinasi: kodėl jūs jai leidžiate? Bet aš manau, jei drausiu jai eksperimentuoti, galiausiai ji vis tiek pasieks savo – tik rezultatas bus dar labiau „perlenktas”.

Kartais net seneliai juokiasi: „Kaip keistai tie tėvai vaiką rengia!“. Tačiau aš dukros nerengiu - ji pati renkasi, kas jai patinka. Mano, mamos reikalas, ją tiesiog palaikyti. O to galiu pasiekti, tik leisdama jai „nugalėti“ mane atskiruose etapuose. Žinau, kad ateis laikas, kai dukra suras save, tačiau nuolat jausdama besąlygišką paramą šeimoje, ji ne taip jautriai reaguos į išorės kritiką.