Režisavo: Jenny Gage. Vaidina: Josephine Langford, Hero Fiennes Tiffin, Dylan Arnold, Peter Gallagher, Selma Blair
Romantinės dramos nėra toks retas reiškinys kino teatruose. Nors dažniausiai jos paskęsta romantinių komedijų anšlage, būtent specifinėms auditorijoms skirtos meilės istorijos neretai susilaukia sėkmės. Mes turėjome net keturių filmų „Saulėlydžio“ sagą, o kartu ir prastesnę jos versiją namų šeimininkėms „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Dabar atėjo metas kinuose pasirodyti dar vienam paauglių fenomenui, sukurtą pagal, kaip teigia filmo kūrėjai, „pasaulinį bestselerį“ – „After. Kai mes susitikom“.
Filmas pasakoja apie naivią merginą Tesą, kuri iš ramaus gyvenimo su tėvais pagaliau persikelia į universitetą, patirti jaunatviškų džiaugsmų ir semti žinias iš pasaulio. Ilgai netrukusi, Tesa susiranda draugių būrelį, kurios išsiveda merginą pasiausti į vakarėlį. Ten Tesa sutinka žavų nepažįstamąjį – Hardiną. Netrukus įsižiebia dviejų jaunų širdžių meilė, nepaisanti jokių aplinkinių įspėjimų ar kalbų.
Pirmiausia tai reiktų žvilgtelti į vieną paprastą faktą. Filmas yra sukurtas pagal.. pavadinkime tai literatūra. Jei tiksliau, Annos Todd sukurta istorija, pritaikytą Wattpadui – skaitmeninei istorijų talpinimo platformai. Istorija yra paremta vadinamąja gerbėjų kūryba (fanfiction) apie Harry Stylesą. Tai daugiau ar mažiau nusako pačios istorijos kokybę. Viena ką byloja autorės pasaulėžiūra: toli gražu ne kiekviena 24 metų moteris tieks svajoja apie įsivaizduojamą meilę su popžvaigžduku, kad parašytų apie tai knygą.
Tai tiek apie knygą ir visą priešistorę, o dabar apie filmą. Žiūrint bendrai, „After. Kai mes susitikom“ yra lengvas paaugliškas filmas apie meilę. Ir viskas. Nieko daugiau čia nebepasakysi. Tai istorija apie dar nekaltą mergina, kuri nelabai sutiko to, kuris būtų jos vertas. Kol galiausiai sutiko. Ir viskas tapo nebesvarbu, tik tas vienas žmogus. Ir visiškai neįdomu, ką pasakys suaugusieji, ką tau sako tavo draugai ar tėvai. Tu tiesiog eini tiesiai į jo glėbį ir būni laiminga iki negalėjimo.
Jeigu žvelgtume į šį filmą kaip vieną nedalomą objektą – tai būtų tiesiog eilinis, vienas iš penkiasdešimt tūkstančių kitų meilės istorijų su labai šabloniniais veikėjais. Jei žvelgiame į „After. Kai mes susitikom“ kaip į fenomeną tarp kitų fenomenų, tai yra „Saulėlydžio“ ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ mišinys su dar prastesne istorija, dar silpnesniais aktoriais ir iki skausmo pažįstamu kiekvienu žingsniu.
Kalbant apie personažus, tai turbūt jau nereikia kartotis, jog jie yra labai panašūs į tuos, esančius kituose filmuose. Tesa yra tokia pati kaip Bela ar Anastasija – paprasta pelytė, kurią pastebi patrauklus vaikinas. Ji neturi veido išraiškų, o ašaras slepia lietuje. Hardinas – dar vienas medinio veido patrauklus vaikinas, kaip Edvardas ar Kristianas. Jis turtingas, visuomet supamas aplinkinių dėmesio ir visos moterys gula jam po kojomis, tačiau jį sudomina ta vienintelė, kuri nesusigaudo aplinkoje ir yra tik dar viena gašlaus potraukio auka. Nepaisant visko, nei šeimų, aplinkos ar socialinių sluoksnių, jiems yra lemta būti kartu. Labai girdėta, ar ne? Visi filmo veikėjų sprendimai yra sunkiai paaiškinami, vedami kažkokio nesuprantamo keisto jausmo, o galiausiai ir šiaip kvailoki.
Techniškai filmas, visgi, nėra blogas. Juosta nufilmuota labai estetiškai, nenukrypstant jau tradicija tapusių tokio žanro klišių. Viskas sumontuota tvarkingai, veiksmas seka veiksmą, o fone girdima sąlyginai nebloga muzika. Arba bent jau tokia, kuri labai tinka būtent tokio tipo juostai. Iš esmės, išnaudotas puikus receptas, kaip padaryti vizualiai tvarkingą filmą, parodant apnuogintą pilvuką ir išryškintus vaikino raumenis. Visam tam uždėkime romantiškai gelsvą spalvinę gamą ir gauname gana patrauklų saldainį su kažkokiu šlykštoku įdaru.
Labiausiai gaila filme buvo Selmos Blair. Atrodė, kad aktorė tikrai nežino kur ji papuolė ir kodėl jai reikia vaidinti tokią aikštingą ir emocijose nesusitvarkančią motiną. Jau nekalbant apie iš niekur atsiradusį Peterį Gallagherį, kuris taip ir nesuprato, kokiame filme pasirodė.
