Baltas paukštis pūgoje
White Bird in a Blizzard
Režisierius: Greggas Araki. Vaidina: Shailene Woodley, Eva Green, Christopher Meloni, Angela Bassett, Gabourey Sidibe, Thomas Jane
Pasakyti, kad Greggo Araki didžiojo ekrano versija yra ne visai tai, ką galima buvo įsivaizduoti skaitant Lauros Kasischke romaną, būtų tolygu piktintis, kad Picasso „Avinjono merginos“ netiksliai atvaizduoja jam pozavusius modelius. Kalbant apie amerikiečių režisierius, tai stipresnį už Arakituri autorinį braižą, nužymintį visą karjerą, turi tik Timas Burtonas (apskritai tikrų auteur režisierių Holivude yra vos keli). Araki su „Baltu paukščiu“ ir toliau tyrinėja savo mėgstamas problemas, tokias kaip savojo kūno suvokimas, seksualinis nubudimas, šeimos problemos ir visa tai daroma su jam būdinga „viliojimo ir atstūmimo“ taktika. Filmas yra išdykęs, nesuvaldomas, manieringas ir siaubingai nevienodas – kitaip sakant, „Greggo Araki filmas“ ir visi iš to išplaukiantys komerciniai apribojimai.
Filmas „Baltas paukštis pūgoje“, nukeliantis žiūrovą į 9 dešimtmečio pabaigą, pasakoja apie paauglę Ket Konors (Shailene Woodley) ir jos neįtikėtinai problemišką šeimą, gyvenančią ilgai ir nelaimingai. Merginos tėvas Brokas (Christopheris Meloni) yra tikras pastumdėlio įsikūnijimas, o motina Eva (Eva Green) – nebrandumo pavyzdys, t.y. savo šeimos ir savo gyvenimo nekenčianti alkoholikė, kuri tiesiog nori gyventi taip, lyg būtų ir vėl septyniolikos. Reikalai dar labiau komplikuojasi ir tampa dar keistesni, kai Eva pradingsta be žinios, o jos šeima pasineria į užburtą melo, neapykantos ir palaidūniško sekso ratą.
Eva Green nėra šio filmo pagrindinė veikėja, tačiau jos vaidyba yra nepakartojama – ir tai ne tik tušti komplimentai. Kad ir kaip trumpai ją matome ekrane, ji užvaldo ir suryja ne tik aplinką, bet ir kiekvieną aktorių, kuris su ja patenka į kadrą. Jos įtūžis yra toks pats stulbinantis kaip ir jos talentas, o kiekvienas, pasitaikantis jos kelyje, neišvengiamai patenka į jos šešėlį. Tai ta archetipinė Motinos figūra, kuri garantuoja, kad psichoterapeutų profesija gyvuos ir klestės. Prie to labai subtiliai prisideda ir režisierius, vizualinėmis priemonėmis sugebėdamas išskirti Evą iš viso likusio filmo audinio.
Įspūdį palieka ir pagrindinio juostos vaidmens atlikėja Woodley. Jos pasirodymas šiame filme sukels sumaištį jos jaunučių gerbėjų gretose (kurios po juostos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ yra itin plačios), tačiau labai patiks Holivudui. Jei šis vaidmuo nerėkia „Aš suaugusi, laikykitės!“, tai tada mes nežinome, ko dar būtų galima imtis. Jos herojė yra didžiausia jūsų sutikta nepraustaburnė, kuri didelę dalį laiko praleidžia nuoga ir užsiiminėja nešvariu seksu su savo vaikinu (jį labai šmaikščiai suvaidina Shiloh Fernandezas, kuriam reikia duoti daugiau tokių vaidmenų) ir palaimingai nupasakoja Thomaso Jane‘o herojaus vyriškąją anatomiją savo paaugliams bičiuliams (Gabourey Sidibe ir Markui Indelicato). Jūs daugiau niekada į Woodley nežiūrėsite taip, kaip anksčiau – ji jau suaugusi, o ne mažoji „Paveldėtoja“ (pamenate 2011 m. filmą „Paveldėtojai“ (The Descendants) su George‘u Clooney?).
Greggas Araki garsėja sugebėjimu juostose puikiai panaudoti skirtingų laikmečių populiariąją muziką ir ją paversti neatsiejama savo filmų dalimi, o ne muzikiniu fonu iš pažįstamų melodijų, kaip dažniausiai daroma. Kadangi „Balto paukščio“ veiksmas vyksta 9 deš. pabaigoje, tai čia jūsų laukia Joy Division, The Cure ir visos jūsų mėgstamiausios synth-pop grupės. Muzika Araki filmuose taip tobulai dera su vizualine partitūra, kad nejučia sukuria svaiginančią daugiau nei kino patirtį.
Nuostabu yra ir tai, kad nors juosta yra sukurta pagal Kasischke romaną, o pati istorija išlaikyta nepakitusi (išskyrus kitokią pabaigą), šis filmas yra akivaizdi duoklė Davido Lyncho „Tvin Pykso miesteliui“. Juostos nuotaika niekada neatrodo iš tiesų reali, o labiau primena ilgą visaapimantį sapną be jokių ženklų, kad publika artimiausiu metu nubus. Dar daugiau, Araki savo žiūrovams paruošė dovanėlę ir nediduką vaidmenį juostoje davė pačiai Lorai Palmer (kuri kažkodėl juostos titruose pristatoma kaip Sheryl Lee).
Kaip ten bebūtų, juostą būtina pamatyti vien dėl Evos Green vaidmens ir tam, kad patirtumėte sapnišką individualią ir labai unikalią Greggo Araki kino viziją.
