JAV ekonomika rugsėjo mėnesį sukūrė 248 000 naujų darbo vietų ir nustūmė nedarbo lygį iki 5,9 proc. Tai pirmas kartas, kai jis nukrito žemiau 6 proc. ribos nuo 2008 m. liepos – arba per daugiau nei 320 savaičių.
Nedarbo rodikliai yra reikšmingas šalies ekonomikos sveikatos rodiklis. Todėl jau dabar diskutuojama, kada pakils JAV palūkanų norma. Nuo 2008 m. finansų krizės JAV Federalinis rezervas palūkanų normą laiko arti nulio.
Žinoma, vienas mėnuo tėra vienas mėnuo, ir, kaip visuomet, šių skaičių dar laukia dramatiški pataisymai. Pavyzdžiui, jau dabar žinome, kad dalyvavimo darbo rinkoje indeksas nusmuko nuo 58,1 rugpjūtį iki 54,6 rugsėjį, naujų užsakymų indeksas sumažėjo iki 60, palyginti su 66,7 paskutinį vasaros mėnesį. Sumokėtų kainų rodiklis padidėjo iki 59,5 (nuo 58,0), aplenkdamas ekonomistų prognozuotus 57. Tačiau, kadangi jau turime šių metų ekonominius rodiklius nuo sausio iki rugsėjo mėnesių, ekonomistas Billas McBride‘as mano, kad yra pakankamai informacijos, jog galėtume dėti šampaną į ledo kibirėlį, jei dar ir nešauti kamščio. Ekonomika „yra pakeliui į geriausius metus tiek bendro, tiek privataus sektoriaus darbo vietų augimui nuo 1999-ųjų“, - rašo jis.
Ekonomika yra sudėtingas terminas. Kai mes sakome, kad „ji“ yra gera ar prasta, ką mes iš tiesų sakome, yra tai, jog įvairių pramonės šakų žvaigždynas, iš kurių kiekviena auga nepalyginamai skirtingu greičiu, turi bendrą augimo lygį, kuris atitinka tam tikrą epitetą – sparčiai kylantį, bankrutuojantį, triuškinantį, žlungantį ir t.t.
Taigi, kurios pramonės šakos šiemet kuria geriausius metus naujoms šio tūkstantmečio darbo vietoms? Sąrašas prasideda nuo profesionalių ir verslo paslaugų – to visa apimančio tarnautojų darbo sektoriaus, į kurį įtraukiami teisininkai, konsultantai, buhalteriai ir įvairaus plauko vadybininkai. Apdovanojimų podiumą sidabro ir bronzos kategorijose užbaigia dvi mažai apmokamos pramonės šakos – maisto pramonės ir mažmeninės prekybos.
Kitas būdas nustatyti sudėtinę įvairių pramonės šakų įtaką bendram naujų darbo vietų kūrimo lygiui yra išmatuoti jų augimo greitį vietoje viso jų sukuriamų darbo vietų skaičiaus.
Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros sektorius pastaruoju metu sparčiai augo, tačiau sveikatos pramonė – įskaitant gydytojus, slaugytojus ir namuose dirbančius žmnių priežiūros specialistus – iš tiesų pirmą kartą per daugelį metų auga lėčiau nei bendra ekonomika. Kita vertus, kalnakasyba nėra vienas iš pagrindinių naujas darbo vietas kuriančių sektorių, ypač atmetus kelias iš energetikos gyvenančias valstijas, bet kaip pramonė, ji plečiasi kur kas greičiau nei likusi dalis ekonomikos.
Sugrįžkime į 2008 m. sausį, likus vienam mėnesiui iki Didžiosios recesijos pradžios, kad suprastume, kodėl yra klaidinga kalbėti apie „ekonomiką“ kaip apie monolitą, o ne iš atskirų gijų sudarytą pluoštą.
Sveikatos priežiūros sektorius per šešerius pokrizinius metus sukūrė 2,1 mln. darbų – daugiau nei pramogų, apgyvendinimo ir profesinių paslaugų bei švietimo sektoriai kartu sudėjus. Tuo tarpu statybų ir gamybos sektoriai vis dar neišbrenda iš savo atskirų recesijų. Kaip rodo turimi duomenys, statybų sektorius iš krizės po truputį, tačiau nesėkmingai, kasasi visus 12 paskutinių mėnesių.
Gerieji reporteriai, kaip visada, baksnoja pirštu į kitais atžvilgiais daug žadančios naujausios darbo vietų kūrimo ataskaitos neigiamus aspektus. Miegantis infliacijos žvėris vis dar miega, atlyginimų augimas sustojo, dalyvavimo darbo rankoje lygis vis dar mažėja.
O štai darbo jėga dabar linksminasi taip, tarsi vis dar būtų 1999-ieji, daugiausiai dėl ne fizinį darbą dirbančių tarnautojų gausumo, pigių darbo vietų maisto pramonėje ir lėto, bet tolygaus mažmeninės prekybos augimo. Gyvenimas „geriausiais šio šimtmečio darbo vietų kūrimo metais“ gali atrodyti panašus į šaldiklyje atrastą šilčiausio ledo pakuotę, tačiau tokioje ekonomikoje neturėtų būti gėda tenkintis mažu.
