Populiariojo mokslo žurnalas „Scientific American“ paprašė garsiausių pasaulio mokslininkų pasidalinti savomis prognozėmis apie mūsų ateitį. Štai ką jie turėjo pasakyti.
Ar įsivaizduojate žmonijos ateitį už Žemės ribų?
Atsako Martinas Reesas, britų kosmologas ir astrofizikas: „Manau, kad pavojinga apgaudinėti save įsivaizduojant masinę emigraciją iš Žemės. Visoje Saulės sistemoje nėra vietos, kuri būtų bent jau tokia komfortabili kaip Everestas ar pietų ašigalis. Pirma privalome adresuoti dabartinio pasaulio problemas. Nepaisant to, spėju, kad iki kito šimtmečio mes jau turėsime privačiai finansuojamų nuotykių ieškotojų grupelių Marse ir galbūt kur nors kitur Saulės sistemoje. Turėtume palinkėti tiems kosmoso naujakuriams sėkmės naudojant naujausias biotechnologijas ir prisitaikant prie mums svetimų aplinkų. Vėliau, per ateinančius kelis šimtmečius, mes tapsime nauja rūšimi ir prasidės nauja era. Kelionės po Saulės sistemą bus įprastos žmonėms – organiniams ir neorganiniams.“
Kaip manote, kada ir kur mes rasime nežemiškos gyvybės formų?
Atsako Carol E. Cleland, Kolorado universiteto Boulderyje Astrobiologijos centro mokslinė bendradarbė ir filosofijos profesorė: „Jeigu Marse yra užtektinai mikrobinės gyvybės, įtariu, kad mes ją atrasime per ateinančius 20 metų – jeigu tik ji pakankamai panaši į mūsiškę. Jeigu ateiviškos gyvybės formos skiriasi nuo to, ką turime Žemėje, tuomet ją aptikti gali būti sudėtinga. Taip pat gali būti, kad bet kokie gyvi Marso mikrobai yra reti ir išsidėstę marsaeigių sunkiai pasiekiamose vietose. Jupiterio mėnulis Europa ir Saturno mėnulis Titanas yra kur kas patrauklesnės paieškų vietos. Europa yra vandens pasaulis, kuriame galėjo evoliucionuoti sudėtingesnės gyvybės formos, o Titanas yra turbūt įdomiausia vieta Saulės sistemoje. Ji turtinga organinių molekulių, bet labai šalta ir neturi skysto vandens, tad jeigu Titane egzistuoja gyvybė, ji bus kitokia nei Žemėje.“
Kokia tikimybė, kad Homo sapiens išgyvens ateinančius 500 metų?
Atsako Naujosios Meksikos fizikos ir astronomijos garbės profesorius Carltonas Cavesas: „Sakyčiau, kad mūsų išgyvenimo tikimybė pakankamai didelė. Netgi pačios didžiausios grėsmės – branduolinis karas ar ekologinė katastrofa, kilusi dėl klimato kaitos – nėra egzistencinės tuo atžvilgiu, kad pražudytų mus visus.“
Ar mes sugebėsime išvengti branduolinio holokausto?
Atsako Frankas von Hippelis, Prinstono universiteto Woodrow Wilsono viešųjų ryšių ir tarptautinių santykių mokyklos profesorius emeritas bei Prinstono mokslo ir globalinio saugumo programos bendraįkūrėjis: „Nuo Rugsėjo 11-osios JAV kryptingai siekia sumažinti branduolinio terorizmo pavojų padidinant smarkiai išgryninto urano ir plutonio saugumą bei pašalinant juos iš kuo daugiau vietų. Vis dėlto, praėjus jau trims dešimtmečiams po Šaltojo karo pabaigos, vis dar išlieka tikimybė, kad bet kokia JAV ir Rusijos konfrontacija gali baigtis branduoliniu holokaustu, kuriame žūtų šimtai milijonų žmonių. Šiandien mes tokių atakų nesitikime, bet kiekviena pusė ir toliau parengtyje laiko tarpkontinentinių balistinių raketų su maždaug tūkstančiu branduolinių galvučių. Kadangi balistinės raketos skrydžio laikas gali siekti vos 15-30 minučių, sprendimai, kurie gali lemti šimtus milijonų mirčių visame pasaulyje, turėtų būti priimti per kelias minutes. Tai sukuria netyčinio branduolinio karo ar net programišių įsilaužimo grėsmę. Taigi, nors Šaltasis karas baigėsi, bet Pasaulio pabaigos mašina vis dar su mumis – ir mes esame tik per plauką nuo jos paleidimo.“
Ar mes vieną dieną sugebėsime pakeisti visus žmogaus kūno audinius dirbtiniais?
Atsako Robertas Langeris, Masačusetso technologijų universiteto Davido H. Kocho instituto profesorius: „1995 m. aš su Josephu Vacanti žurnalui „Scientific American“ parašėme straipsnį apie dirbtinio kasos organo technologiją, iš plastiko pagamintus audinius, tokius kaip dirbtinė oda, ir elektronikos prietaisus, kurie leistų akliems žmonėms ir vėl regėti. Visi šie dalykai jau išsipildė, arba kaip realūs produktai, arba kaip prototipai klinikiniuose bandymuose. Per ateinančius kelis šimtmečius gali tapti įmanoma pakeisti kone kiekvieną kūno audinį. Tačiau sukurti ar regeneruoti tokius audinius kaip smegenų, kurie yra ypač sudėtingi ir menkai suprantami, užtruks labai daug laiko. Vis dėlto, mes tikimės, jog tyrimai šioje srityje vyksta pakankamai greitai, kad padėtų mums išgydyti tokias smegenų ligas kaip Parkinsono ar Alzheimerio.“
Ar galime išvengti naujo masinio išnykimo?
Atsako Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universiteto universitetinių tyrimų profesorius emeritas: „Jį galima sulėtinti, o tada sustabdyti, jei tik imsimės skubių veiksmų. Pagrindinė rūšių nykimo priežastis yra jų gyvenamųjų vietų praradimas. Būtent todėl ne kartą esu kalbėjęs, jog būtina sukurti globalinį jungtinį rezervatą, kuris apimtų pusę visos žemės ir pusę visų vandenų, ir savo knygoje „Half-Earth“ aprašau, kaip tą galima būtų padaryti. Mums taip pat reikės atrasti ir suklasifikuoti tuos 10 mln. rūšių, kurių vis dar nesame radę – iki šiol esame įvardiję tik du milijonus jų.“
Ar mes kada nors kolonizuosime kosmosą?
Atsako Catharine A. Conley, NASA planetų apsaugos mokslininkė: „Tai priklauso nuo to, ką turime omenyje sakydami „kolonizuoti“. Jeigu tai reiškia nutupdyti kosminius zondus, tuomet jau esame tai padarę. Jeigu tai reiškia išsiųsti mikrobus iš Žemės ir juos „pasėti“ kitose planetose, tuomet nebūtų nuostabu, jeigu nebūtume to padarę – galbūt Marse su „Phoenix“ kosminiu zondu ir beveik 100 procentų su „Curiosity“ marsaeigiu, kuris turi šilumos šaltinį ir nepasiekė planetos visiškai iškepęs kaip ankstesni. Jeigu tai reiškia apgyvendinti žmones kažkur kitur ilgesniems laiko periodams, bet be jų reprodukcijos, tuomet tai gali nutikti per ateinančius 50 metų (gali būti įmanomas net ir tam tikras ribotas reprodukcijos lygis, turint omenyje tai, kad primatai liks primatais). Tačiau jeigu tai reiškia sukurti aplinką, kurioje žmonės galėtų išgyventi tik su nedidele pagalba iš Žemės, kaip senovės konkistadorai, tuomet manau, kad tai yra labai tolimoje ateityje, jeigu apskritai įmanoma. Kol kas mes turime labai mažai žinių, kaip sukurti uždaras ekosistemas, kurios būtų atsparios naujiems nežinomiems organizmams ar nebiologiniams reiškiniams, ir numanau, kad jų sukūrimas bus kur kas sudėtingesnis negu to norėtų didžioji dalis kosminio kolonizavimo šalininkų. Mes dar nesame kolonizavę povandeninių vietų Žemėje, o kolonizuoti kosmosą, kur praktiškai nėra atmosferos, nepalyginamai sunkiau.“
Per ateinančius kelis šimtmečius gali tapti įmanoma pakeisti kone kiekvieną kūno audinį. Tačiau sukurti ar regeneruoti tokius audinius kaip smegenų, kurie yra ypač sudėtingi ir menkai suprantami, užtruks labai daug laiko.
Ar kada nors išrasime vaistą nuo Alzheimerio ligos?
Atsako Reisa Sperling, Harvardo medicinos mokyklos neurologijos profesorė ir Alzheimerio ligos tyrimų ir gydymo centro direktorė: „Nesu tikra, kad išrasime taip vadinamą vaistą, bet labai tikiuosi, kad per ateinantį dešimtmetį turėsime sukūrę labai sėkmingą Alzheimerio sustabdymo terapiją. Jau esame pradėję ligos prevencijos bandymus, kurių metu tiriame biologines intervencijas dar iki žmonės pademonstruojant pirmuosius klinikinius simptomus. Ir mums nebūtinai reikia išgydyti Alzheimerio ligą – tereiktų atidėti demenciją 5-10 metų. Tyrimai rodo, kad baisios ir greitai progresuojančios demencijos stadijos atidėjimas penkeriems metams sumažintų „Medicare“ išlaidas demencijai beveik 50 proc., bei užtikrintų, kad daugybei vyresnio amžiaus žmonių nebereikėtų mirti vieniems slaugos namuose.“
Ar mes kada išsiaiškinsime, kas yra ta tamsioji materija?
Atsako Lisa Randall, Harvardo universiteto teorinės fizikos ir kosmologijos profesorė: „Tai priklauso nuo to, kas ta tamsioji materija pasirodys esanti. Kai kurios tamsiosios materijos formos leidžia ją aptikti per sąlyčius su mums įprasta materija, kitos gali būti aptinkamos per jų įtaką tokioms struktūroms kaip galaktikos. Viliuosi, kad mes tai išsiaiškinsime per papildomus eksperimentus ar stebėjimus, bet negaliu to garantuoti.“
Ar kada nors galėsime suvaldyti tokias sunkiai kontroliuojamas ligas kaip šizofrenija ar autizmas?
Atsako Michaelas Gazzaniga, Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje SAGE proto tyrimų centro direktorius: „Tokias ligas kaip autizmas ir šizofrenija išgydyti sunku, nes neuromokslas dar nėra atradęs struktūrinės problemos, kurią reikėtų pataisyti. Kai kurie tai interpretuoja taip, kad atsakymai glūdi vien tik biochemijoje, o ne nervų tinkluose. Kiti teigia, kad neuromokslininkai turi pradėti galvoti kaip smegenų architektai. Bet kuriuo atveju, galvodamas apie ateitį, aš visuomet prisimenu Nobelio premijos laureato Charleso Towneso pasakymą, kad naujos idėjos ir žavi tuo, kad dar nieko apie jas nežinai.“
Ar kada nors sugebėsime pakankamai anksti nuspėti gamtines stichijas, pavyzdžiui, žemės drebėjimus?
Atsako Richardas M. Allenas, Kalifornijos universiteto Berklyje Seismologijos laboratorijos direktorius: „Vienas gamtos stichijas prognozuoti lengviau negu kitas. Uraganai artėja dienomis, ugnikalniai paprastai iki išsiveržimo kaupiasi nuo keliolikos valandų iki dienų, o tornadai smogia per kelias minutes. Žemės drebėjimus numatyti turbūt sunkiausia. Tai, ką mes žinome apie jų fiziką, rodo, kad galbūt mums niekada nepavyks prognozuoti žemės drebėjimų iš anksto. Tačiau mes galime numatyti žemės virpesius prieš jiems smogiant ir išplatinti įspėjimą likus kelioms minutėms. Tiek laiko nepakaktų evakuotis iš miesto, bet užtenka norint pasislėpti saugioje vietoje.“
Nuotraukoje: Smegenų nervų tinklai – viena sudėtingiausių struktūrų gamtoje
