Ne paslaptis, kad per amžius tyrinėtojai savo atrastoms šalims pavadinimus suteikdavo pasitelkdami šiek tiek legendų ir šlakelį prietarų. Pavyzdžiui, daugelis mūsų žinome, jog Erikas Raudonasis Grenlandijai vardą suteikė dėl žalių jos slėnių – tam, kad paskatintų tautiečius ten įsikurti, nors šalies klimatas dabar visiškai prieštarauja jos vardui. Pateikiame dar 10 įdomių istorijų apie šalių vardų kilmę.
Kinija. Viskas po dangumi. Daugiausiai gyventojų turinti šalis pasaulyje turėjo ir daugybę vardų. Pats žodis „Kinija“ yra kilęs iš činų dinastijos, kurią įkūrė Ši Huangdi, Pirmasis Imperatorius. Kitas jos vardas, „Katajus“, atėjo iš žymaus keliautojo Marko Polo, kuris taip vadino šiaurinę Kinijos dalį.
Dar vienas Kinijos vardas yra „Zhongguo“, dabar reiškiantis tiesiog „Kinijos liaudies respublika“ – nuo žodžių „Zhong“ („centras“) ir Guo („šalis“), tačiau tinkamesnis vertimas būtų „Vidurinė karalystė“.
Daugelį šimtmečių Kinijos žmonės tikėjo, kad jų šalis yra pačiame sutvėrimo centre, tiesiai po dangumi. Kuo toliau keliausi nuo šio centro, tuo žemė taps barbariškesnė ir priešiškesnė. Ir jie buvo teisūs – už šalies sienų ir garsiosios Didžiosios sienos klajojo įvairios stepių gentys, plėšikai ir nesuskaičiuojama gausybė mongolų ordų.
Armėnija. Šeimos medis. Armėnija, mažytė, iš visų pusių žeme apsupta šalis, turinti sienas su Turkija, Iranu ir Gruzija, yra laikoma pirmąja šalimi, priėmusia krikščionybę kaip oficialią šalies religiją 301 m.
Armėnija, kurios vardas yra kilęs nuo senovės persų „Armina“, turi ir kitą, vietinį vardą – „Hayk“, pagal Nojaus palikuonį, kuris, anot padavimo, įsikūrė žemėse netoli Ararato kalno. Dar sudėtingesnė to pavadinimo interpretacija reikštų, kad tikras šalies vardas yra „Nojaus proproproanūkio Haiko žemė“. O dar kita legenda teigia, kad Armėnijos pavadinimas yra kilęs iš „Aramo“ („Haiko proproproanūkio proproproanūkio), kuris kai kurių vietinių yra laikomas visų armėnų protėviu.
Nauru. Malonus priėmimas. 1798 m. lapkričio 8 d. britų kapitonas Johnas Fearnas, plaukęs iš Kinijos į Naująją Zelandiją, atsidūrė vienoje nutolusioje Ramiojo vandenyno salelėje. Vietiniai padarė jam tokį gerą įspūdį, kad Fearnas pavadino šią vietą „Maloniąja sala“.
Tačiau Nauru, mažiausia respublika pasaulyje, taip pat turi ir visai kitą, vietinį, vardą, kilusį nuo vietinio žodžio „Anaoero“. Vietiniu nauruanų dialektu tai reiškia veiksmą – „Aš einu į paplūdimį“.
Atrodo teisinga – Nauru iš tiesų yra nuostabi atostogų vieta, pagarsėjusi savo stebuklingo grožio paplūdimiais.
Argentina. Legendų gausybė. Kai ispanas Juanas Diazas de Solisas buvo apkaltintas žmonos nužudymu, jis nusprendė bėgti nuo teisingumo ir tapo vienu iš auksinės tyrinėjimų epochos keliautojų. 1515 m. spalio 8 d. jis pradėjo trijų laivų ekspediciją, tikėdamasis rasti vakaruose esantį išėjimą į Ramųjį vandenyną. Tačiau nuplaukęs į dabartines Buenos Aires jis susilaukė žiaurios pabaigos – kanibalai visą jo įgulą ir jį patį sukapojo į gabalėlius ir juos suvalgė.
Jo svainis Francisco de Torresas taip pat pradėjo ekspediciją, ieškodamas giminaičio, tačiau jo laivas sudužo netoli žemyno esančioje saloje. Laimei, ten gyvenę vietiniai buvo gana draugiški – tarp jų dovanotų daiktų buvo ir nuostabių sidabro dirbinių.
Greitai tokie susidūrimai tapo legendomis, kurios kulminaciją pasiekė tada, kai po daugelio metų vienas tyrinėtojas grįžo su istorijomis apie vietinių turtus ir sidabro kalną. Bėgant šimtmečiams, smalsuoliai nesėkmingai ieškojo legendinio lobio. Nors jis nebuvo rastas, regionas galiausiai tapo žinomas kaip „sidabro šalis“ – Tierra Argentina.
Čilė. Aštri pradžia. Čilės pavadinimas yra kilęs nuo mapučių genties žodžio „chilli“, reiškiančio „ten, kur baigiasi žemė“. Neaišku, kaip iš tiesų jis kilo - galbūt vietinis mapučis pėsčiomis atėjo iš vakaruose esančios Argentinos ir išsiaiškino, kad žemynas baigiasi ten, kur Ramiojo vandenyno bangos daužosi į Čilės pakrantę? O gal jie ją pavadino pagal „cheele-cheele“, vietinio paukščio čiulbesį?
Kad ir kaip ten būtų, ispanų kolonistai išgirdo šią legendą iš inkų, ir grįžę atgal į Europą jau vadino save „Čili žmonėmis“.
Ispanija. Klaidingų vardų istorija. Ispanai savo atrastoms žemėms suteikė keletą iki šių dienų išlikusių vardų, tačiau ne visi žino, kaip kilo pačios Ispanijos vardas. Toli į vakarus nuo Viduržemio jūros esančias žemes prieš 3 000 m. rado vieni pirmųjų pasaulio tyrinėtojų – finikiečiai. Tose žemėse gyveno daugybė gyvūnėlių, kuriuos jie palaikė kirstukais, todėl pavadino jas „I-shapan-im“ – „kirstukų žeme“. Kai didžiąją dalį Europos ėmė valdyti romėnai, jie pakeitė šį vardą į „Ispanija“.
Tačiau įdomiausia tai, kad „kirstukų žemės“ gyvūnėliai buvo net ne graužikai – jie buvo triušiai...
Moldova. Geriausias žmogaus draugas. Rumunų princas Dragosas daugelį dienų medžiojo laukinį bizoną. Nors jo kompanionai ir keli medžiokliniai šunys vaikėsi žvėrį tol, kol nebeturėjo jėgų, mėgstamiausias princo šuo Molda ir toliau tęsė medžioklę. Molda nepavargdama sekė bizono kvapą, ir galiausiai žmogus bei geriausias žmogaus draugas prirėmė jį netoli vienos upės kranto.
Kilo nuožmi kova, ir kai ji baigėsi, bizonas buvo nebegyvas – kaip ir Molda. Dragosas taip nuliūdo dėl savo ištikimos kompanionės netekties, kad šias žemes pavadino jos vardu. Nežinia, kiek tiesos yra šioje istorijoje, tačiau medžioklės legenda tapo tikru šalies simboliu – netgi jos vėliavoje yra pavaizduotas bizono atvaizdas.
Kanada. Maži kaimeliai ir nieko daugiau. Kai prancūzų tyrinėtojas Jacquesas Cartier plaukė Šv. Lorenco upe, vietiniai jo vedliai pastebėjo, kad šis kelias veda į „Kanatą“ – kaimą. Taip ir buvo, tačiau jokia vietinė gentis negyveno Kanatoje, tiesiog taip buvo vadinami laikini klajoklių kaimeliai, šiems keliaujant per plačias, snieguotas laukymes. Cartier greičiausiai ne taip nugirdo šį žodį ir pavadino visą regioną „Kanada“.
Kita, mažiau populiari istorija ir vėl yra susijusi su ispanais. Ji pasakoja, kaip tyrinėtojai ieškojo legendinių Amerikos turtų. Kai jie jų nerado, pavadino vietą „aca nada“ („čia nieko nėra“). Kai po daugelio metų čia atvyko prancūzai, vietiniai sušuko „aca nada!“, kad pasakytų jiems, jog čia nėra nieko, tinkamo kolonistams. Prancūzai pamanė, kad toks yra šalies pavadinimas ir ėmė vadinti ją „Kanada“.
Pakistanas. Šalis ir akronimas. Urdų kalba „Pakistanas“ reiškia „Tyrųjų žemė“ („Pak“ reiškia „tyras“, o „stan“, žinoma, yra „žemė“). Šiandieninis Pakistanas susiformavo 1947 m. rugpjūčio 14 d. po atsiskyrimo nuo Indijos. Tačiau pavadinimas „Pakistanas“ pradėtas vartoti dešimtmečiu anksčiau – jį sugalvojo Choudhy Ramatas Ali, musulmonų nacionalistas, raginęs atskirti šį musulmonišką, pusiasalyje esantį, regioną.
Ali išleido savo „Dabar arba niekada“ manifestą 1933 m. sausio 28 d., ir jis buvo skirtas D. Britanijos vyriausybei. Jame Ali rašė apie tai, kaip 30 mln. musulmonų trokšta nepriklausomybės. Šie musulmonai buvo iš šių regionų: Pundžabo, Afganų provincijos, Kašmyro, Sindo ir Balučistano. Sujungus pirmąsias jų raides ir gautas akronimas „Pakstan“.
Čekoslovakija. Brūkšnelių karas. Po komunizmo žlugimo rytų Europoje kilo itin absurdiškas ginčas. Socialistinė Čekoslovakijos respublika turėjo apsispręsti, kaip pavadinti naująją demokratinę šalį po to, kai „Velvetinės revoliucijos“ metu buvo nuverstas šalį paskutinius 30 metų valdęs komunistinis režimas.
Iš pradžių norėta nubraukti žodį „Socialistinė“ ir vadintis tiesiog „Čekoslovakijos respublika“, tačiau slovakų politikams nepatiko likti antroje vietoje. Jie norėjo, jog būtų pridėtas brūkšnelis, simbolizuojantis ryšį tarp šių šalių.
Tačiau vadintis „Čeko-Slovakijos respublika“ nepanoro čekai ir abi šalys ėmė vadintis atitinkamais savo vardais – vieni su brūkšneliu, kiti - be. Brūkšnelių karas baigėsi tik 1993 m. sausio 1 d. Susidūrę su didesnėmis šalies valdymo problemomis, politikai pasidavė ir nusprendė, kad bus geriausia, jei abi tautos išsiskirs, o taikus išsiskyrimas tapo žinomas kaip „Velvetinės skyrybos“, kurios davė pradžią Čekijos respublikai ir Slovakijai.
