Praėjusiame straipsnyje pasakojau jums apie meditaciją, taip pat paminėdamas ir aštanga jogos sistemą. Taip pat nepakenks truputį ilgiau apsistoti ir detaliau paaiškinti Jamos ir Nijamos lygius – du pačius pirmuosius klasikinės aštanga jogos etapus. Tai yra 10 pagrindinių žmogaus, einančio dvasiniu, savęs pažinimo ir asmeninio tobulėjimo keliu, įstatymų. Jie kažkuo truputį primena krikščioniškuosius įstatymus, o kai kuo nuo jų ir skiriasi. Viliuosi, kad šis tekstas bus naudingas ne tik praktikuojantiems jogą ir kitus asmeninio tobulėjimo metodus, tačiau ir platesniam skaitytojų ratui, nes, tikiuosi, šis tekstas jums plačiau paaiškins visuomenės normas ir įstatymus bei padės geriau suprasti pagrindinius gyvenimo ir žmogaus psichologijos dėsnius.
Taigi, pradėkime. Klasikinėje aštanga jogoje yra 5 Jamos ir 5 Nijamos principai. „Jama“ – tai teisingumo ir mirties valdovo vardas, kuris vykdo teismą mirusiųjų sieloms ir yra didis šventasis, ištikimas Aukščiausiajam Dievui Višnu. Induizme manoma, kad tas, kas nepriekaištingai laikosi Jamos ir Nijamos principų, negali patekti į mirties valdovo karalystę, nes, savo aukšto sąmoningumo ir dvasingumo dėka, nepatenka į jo valdžią. Pats Jama etapas reiškia individo ir aplinkos, visuomenės santykius reguliuojančių principų laikymąsi. Jamos ir Nijamos nuostatos paruošia žmogų tolimesniam vystymuisi, suteikdamos jo asmeniniam ir dvasiniam augimui būtinus pamatus. Tai pagrindas, kurį turėdamas, žmogus nepalūžta net ir sunkiausiose bei labiausiai kritinėse gyvenimo situacijose, išlieka stoiškas pagundų akivaizdoje, atsiduria aukščiau žmogiškųjų silpnybių ir ydų. Praktikuodamas jogą žmogus įgyja didžiulę psichikos galią ir kuo ji aukštesnė, tuo daugiau pagundų ir išbandymų jo gyvenime, daugiau galimybių. Tai labai gerai paaiškintų ši analogija – pakilus į aukštą kalną be tinkamo draudimo labai lengva nukristi.
Pagrindiniai Jamos principai:
Achimsa – tai neprievartos principas, tačiau tai ne tik atsisakymas žudyti bet kokias kitas gyvas būtybes, bet ir pažeisti jų valią, jei to nereikalauja dharmos įstatymai („aukščiausias įstatymas, teisumas“).
Tai pats pagrindinis, raktinis įstatymas – ne veltui jis yra užrašytas pats pirmas. Bet kokia kančia mūsų gyvenime atsiranda dėl to, kad praėjusiame gyvenime mes vertėme kentėti kitus. Ir nieko asmeniško, likimas tikrai mums nekiša kojos šiaip sau. Nesilaikant achimsos progresas yra neįmanomas, kaip ir neįmanoma ilgai plaukti laivu, kurio dugne yra skylė. Achimsa apima ne tik išorinį pasaulį, o laikantis šio principo būtina neverst per daug kentėti ir savęs paties. Kitaip tariant, čia galioja „aukso vidurio taisyklė“.
Pirmasis žingsnis, kurio galite imtis, norėdami sekti achimsos nurodymais – nustoti valgyti mėsą, ar bent jau labiau išsivysčiusių gyvūnų mėsą – jautieną, kiaulieną, avieną.
Satja – tikrumas, sąžiningumas, atsisakymas nuo melo sau pačiam. Šis principas padės neprarasti savo vystymosi krypties. Melas kyla iš nežinojimo, tamsumo ir žmogaus charakterio silpnumo. Meluodamas pats sau, žmogus siekia dvasinio patogumo, „bėga“ nuo konflikto, atsirandančio tarp objektyvios padėties ir jo paties asmeninių troškimų. Neretai taip nutinka dėl to, kad žmonės paprasčiausiai bijo išskirti prioritetus ir prisipažinti sau, kas jiems šiame gyvenime yra iš tiesų svarbu. Jie remiasi visuotine nuomone ir idėjomis, įdiegtais jiems vaikystėje, jaunystėje arba nuolat primetamais kitų žmonių. Be tikrumo ir sąžiningumo neįmanomas bet koks ilgesnis kelias, nes jūs paprasčiausiai pasiklysite. Žmogus ne visada ir ne iš karto gali pasakyti tiesą pats sau, o taip pat tai ne visada yra pateisinama iš kitų perspektyvos. Kartais tai yra objektyvus silpnumas, o kartais kiti gali būti nepasirengę priimti visą nesumeluotą tiesą (pavyzdžiui, gydytojo detaliai perduodamą ligos diagnozę). Čia glūdi ryšys su achimsos principu – eikite į priekį didesnio sąžiningumo link, tačiau stenkitės nesukelti sau ir kitiems tokio skausmo, kuris įneša į gyvenimą nereikalingo nerimo. Patyręs mokytojas vos pradedančiam mokiniui iš karto neatskleidžia viso šio mokslo sudėtingumo, kad šis neprarastų bet kokio noro ar įkvėpimo mokytis jau pačioje savo kelionės pradžioje. Taip ir čia. Racionalus siekis – štai taip geriausia būtų tai pavadinti.
Astėja – atsisakymas savintis svetimą nuosavybę, prisakymas nevogti materialinių ir nematerialinių dalykų. Jei siekiate suprasti save, savo psichiką, savo asmenybę, pirmiausia turite priimti save ir tai, kas vyksta su jumis. Jei pradedate pavydėti kitiems, geisdami jų padėties ar nuosavybės, paprasčiausiai prarandate dalį savęs ir nebegalite suvokti savo prigimties. Ko gero, vienintelė išimtis – tai pastangos vystyti ir tobulinti savyje gerąsias charakterio savybes, kurias matote žmoguje, kuriuo žavitės, kuris jums yra pavyzdys. Apie tiesioginį astėjos principą (t.y. vogimą tiesiogine to žodžio prasme) galima plačiau ir nekalbėti, nes čia viskas ir taip aišku. Pagal karmos dėsnius, pavogęs pats taps vagystės auka – tai gimdo kančią ir mes vėl grįžtame prie achimsos.
Aparigracha prisako nekaupti. Šį principą geriau galima suvokti prisimenant žodį „grakha“ – „užgrobėjas, okupantas“. Jūs ne šiaip sau kaupiate daiktus; tai darydami, tampate nuo jų priklausomi, jie jus okupuoja. Taip prarandate laisvą erdvę tiek išoriškai, tiek vidine prasme. Turėdami kažką, prisirišate prie paties turėjimo, o kai prarandate... teisingai, kenčiate. Štai ir vėl pirmasis principas. Be to, siekdami kažką gauti, jūs švaistote energiją. O jei iššvaistote save ir padalinate daugybei dalykų, tampa labai nesunku iš perspektyvos pamesti tai, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu. Tai kaip pasakojime apie indo pripildymą smėliu, smulkiais ir stambiais akmenimis. Suteikdami didelę reikšmę „smėliui“, menkaverčiams daiktams ir nereikšmingiems tikslams, nepaliksite vietos savo gyvenime tikriems „akmenims“, tam, kas yra svarbiausia. Tačiau „smėlis“ labai nesunkiai pripildys jūsų dienas, jei pirmiausia dėmesį skirsite tam, kaip gauti ir pasiekti gyvenime tai, kas svarbiausia. O satja ir astėja labai padeda suprasti, kas yra svarbu būtent mums.
Brachmačarja – nurodo susilaikymą nuo perdėto atsidavimo aistroms, silpnybėms ir seksualiniams troškimams. Akcentas šiame principe dedamas ant seksualinių troškimų. Induizme egzistuoja 4 gyvenimo etapų praktika: vienas tokių etapų taip pat vadinasi „brachmačarja“, o jo metu berniukai ir jaunuoliai gyvena vienuolišką gyvenimą, pilną apribojimų ir askezės. Tačiau susilaikymas turi platesnę prigimtį. Astėja ir aparigracha irgi dirba su susilaikymu, tačiau silpnesniuose lygmenyse. Seksualinis pasitenkinimas yra pats stipriausias iš visų, kokie mums šiame pasaulyje yra prieinami. Tačiau geismas, apie kurį čia kalbame, yra troškimas turėti ir visiškai užvaldyti tą, prie ko prisiliečia tai patiriantis asmuo. Geisti galima sekso, maisto, valdžios, pinigų troškimo ir taip toliau. Žmogus gali netrokšti svetimo ir nekaupti per daug ir nereikalingų daiktų, tačiau geismas išlieka paskutine, aukštesne kliūtimi siekiant atsisakyti laikinos ir yrančios materijos. Galima sakyti, kad nugalėjęs geismą žmogus yra pajėgus pažinti, kas yra tikroji meilė, besiliejanti tiesiai iš širdies.
Štai ir visi Jamos principai klasikinėje aštanga jogoje. Kas yra Nijama ir jos sudedamosios dalys, aptarsime antrojoje šio straipsnio dalyje, kurią rasite kitame laikraščio numeryje.
Artiomas Čeremisinas
Ryga, Latvija
