„Garbė žuvusiesiems už Tėvynę ir garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti.“ - Juozas Tumas-Vaižgantas
Ar galime pasakyti Tėvynei Lietuvai, kad tarnavome ir gynėme ją, kaip ištartų ir Lietuvos savanoris Petras Činša? Tai skamba tarsi visų savanorių testamentas, kuris neturi būti pamirštas, bet vykdomas. Juk laisvės nevertas, kas negina jos.
Šiemet minime 98-ąsias atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metines. Netrukus sulauksime ir garbingo šimtmečio. Laikas negrįžtamai bėga, žmonių kartos keičiasi, bet Vasario 16-oji – tarsi kertinis mūsų valstybės akmuo, ant kurio pamatų stovi šiuolaikinė XXI amžiaus Lietuva. Be istorinės atminties mes neturime savasties, todėl besiklausydami kalbų, dalyvaudami įvairiuose renginiuose ir minėjimuose, šventėse, pokyliuose, skirtuose Vasario 16-ajai, nepamirškime ir tų, kurie už Lietuvą guldė galvas ir klojo pamatus ne tik šių dienų, bet ir būsimos Lietuvos bei mūsų pačių ateičiai. Galbūt ne kiekvienam iš viduriniosios kartos ar jaunesnių tautiečių, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose šalyse emigracijoje, žinoma Vasario 16-osios laisvės kaina.
Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, stūkso didingas lauko akmenų paminklas. Tie akmenys ne paprasti – jie suvežti iš Lietuvos laisvės kovų vietovių, įvairių mūšių vietų, iš ten, kur kariai savanoriai gynė Tėvynę ir kovojo už ją. Šalia – aukuras, jame nuo 1934 m. liepsnoja Amžinoji ugnis (vokiečių ir sovietinės okupacijos metais užgesinta, bet neužgesusi daugelio lietuvių širdyse) – pagarbos ir atminimo žuvusiems už Lietuvos laisvę simbolis. Aukuro užrašas byloja lotyniška Petronijaus sentencija „Rede quod debes“ – „Atiduok, ką privalai“ – gražūs, prasmingi žodžiai, bet be darbų ir lieka žodžiais.
Šiandien stovint prie šio lietuvių tautos laisvės ir lūkesčių monumento norėtųsi pagerbti ir atiduoti pagarbą visiems, kurie už mūsų laisvę ir Nepriklausomybę sumokėjo didžiausią auką – savo gyvenimo, gyvybės kainą. Pagerbti Nežinomą Kareivį, jo auką ir prisiminti visus, kurie gynė Lietuvą ir už ją kovojo, yra šventa mūsų visų pareiga. Juk karys – laisvės šauklys. Jis liudija mums Nepriklausomybės, Vasario 16-osios, vėl atgimusios Lietuvos dvasią, taikos ir laisvės kainą...
Šią atmintiną Lietuvai dieną noriu papasakoti apie mažai žinomą nepaprastą, neeilinį ir, mano supratimu, ypatingą, bet nepelnytai užmirštą Lietuvos karį, kūrėją, savanorį net iš tolimosios Kinijos, vieną iš 10 000 tokių pačių, kurie Tėvynės pašaukti stojo jos ginti. Noriu papasakoti ir apie atrastą meilę ir pareigą savo naujai Tėvynei, kario priesaiką ir dar kai ką daugiau. Kas gi jis, šis nepaprastas karys, tarsi nekviestas samurajus, savo kardu gynęs Lietuvą? Vilniuje, Lietuvos valstybiniame civiliniame archyve (LVCA) saugomi šio savanorio bylos skurdoki faktai liudija štai ką: Činša Petras, Činsilo sūnus (labai originalus tėvavardis), gimė 1896 m. Kinijoje, Šindau mieste, tarnavo kariuomenėje, 1919 07 21–1923 02 07 buvo lenkų nelaisvėje. 1928 m. gyveno Kaune. Savanorio medalio liudijimas nr. 1656, išduotas 1929 02 19. Byloje nėra nei tikros kiniškos pavardės, vardo, o dar ką nors reikšmingo ar įdomaus sužinoti neįmanoma. Gal net bylą pavartęs tūlas įdomių istorijų ieškotojas ją numes į šalį, nes esą nieko įdomaus ar naujo čia lyg ir nėra, o ir būti negali. Tačiau pažiūrėkime plačiau ir galbūt ši neeilinio Lietuvos kario gyvenimo istorija bus įdomi ir pamokanti, o galbūt sukels patriotinius jausmus.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, į jo sūkurį buvo įtraukta ir Lietuva. Kaip rašo to meto žurnalas „Karys“, P. Činšos likimą ir atsiradimą Lietuvoje nulėmė minėto karo veiksmai ir pasekmės. Žinoma, kad dar prieš šį karą vienas carinės Rusijos karininkas, ieškojęs karo nuotykių Kinijoje, P. Činšą, dar jauną vaikiną, ar parsivežė, ar pagrobė iš gimtųjų namų tolimojoje Kinijoje, ir jis atsidūrė Rusijoje. Ką jis ten veikė, duomenų neaptinkame, bet kilus Pirmajam pasauliniam karui, jis ir minėtas karininkas atsidūrė karo fronte, vėliau abu pateko į vokiečių nelaisvę. Joje teko patirti ir šilto, ir šalto, bet, matyt, likimo ir Aukščiausiojo buvo lemta ištrūkti iš nelaisvės ir atsidurti jam visai nepažįstamame krašte, nemokant kalbos, be draugų, artimųjų, tiesiog be nieko. Tačiau P. Činša padarė labai įdomų sprendimą, kuriuo jis vėliau labai didžiavosi ir jį brangino. Niekam nepažįstamas kinas davė savo pirmąją ir vienintelę kario priesaiką antrajai Tėvynei Lietuvai. 1919 m. liepos 21 d. jis, Lietuvos karys savanoris, atskiro baltarusių (gudų) bataliono karys, jau kaunasi už Lietuvą kaip jos pirmas ir vienintelis kinas, Lietuvos karys savanoris. Kas galėjo pagalvoti ir išpranašauti šiam jaunuoliui tokį likimą?
1920 metais vykstant aršioms kovoms su pilsudskinės Lenkijos kariuomene ties Seinais, P. Činša pateko į lenkų nelaisvę. Kaip nustebo lenkai, kai pamatė azijietiškos išvaizdos karį, vilkintį lietuvišką milinę, galima tik įsivaizduoti. Jie nežinojo, ką galvoti ir ką daryti. P. Činšai buvo pasiūlyta pasilikti Lenkijoje, pereiti į Lenkijos kariuomenę. Sunku nuspėti, kodėl tokius pasiūlymus davė Lenkijos kariškiai. Gal turėjo kokių nors savo propagandinių ar kitokių tikslų? P. Činša sugebėjo savotiškai dezinformuoti lenkus – jis paskleidė gandą, kad jis esąs ne vienintelis kinas Lietuvos karys, o visas korpusas kinų kaunasi Lietuvos pusėje. Apie šį netikėtą atradimą arba „karinę paslaptį“ rašė to meto lenkų spauda. Ja patikėjo ir lenkų karinė žvalgyba. Paleistas gandas prilipo ir davė savo rezultatų. Tačiau Lietuvos karys liko ištikimas duotai priesaikai – jis sugebėjo pats pabėgti iš lenkų nelaisvės, sugrįžo pas savo ginklo brolius savanorius ir toliau sėkmingai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo kovos veiksmuose prieš lenkus ir bolševikus, vykdė įvairias rizikingas užduotis savo naujos Tėvynės labui, buvo sužeistas, patyrė vargo, bet niekuomet nesigailėjo ir neabejojo savo pasirinktu keliu tarnauti Lietuvai, ginti jos laisvę ir Nepriklausomybę.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, P. Činša baigė tarnybą kariuomenėje, apsigyveno Kaune, vedė lietuvę, susilaukė vaikų, pramoko lietuviškai. To meto spaudoje net rašoma, kad pasikrikštijo ir tapo kataliku, nors prieš tai buvo praktikuojantis budistas. Daugelis to meto kauniečių šį išskirtinės išvaizdos karį matydavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, prie Laisvės kovų paminklo, per valstybines šventes ir savaitgaliais. Jis, kaip savanoris-kūrėjas, karo invalidas, su kitais Nepriklausomybės kovų dalyviais dalyvaudavo Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonijose. Vienintelis Lietuvos savanoris-kūrėjas iš tolimosios Kinijos P. Činša mirė Alytuje. Su visomis regalijomis ir derama pagarba buvo palaidotas Kaune, senosiose kapinėse (dabar Ramybės parkas). Prie kapo kalbėjęs kun. A. Sabaliauskas priminė P. Činšos ištikimybę Lietuvai, o jo buvęs vadas mjr. Ružancovas apibūdino jį kaip Lietuvos kareivį. Kur dabar yra jo kapas, sunku pasakyti. Tikriausiai laiko ir buvusio sovietinio režimo sunaikintas.
Tačiau grįžkime į šias dienas. 2011 m. lietuviams kelionių mėgėjams Vilniuje kilo idėja. Buvo nuspręsta organizuoti ekspediciją į Baikalą, Mongoliją, o kai kurie ekspedicijos dalyviai ruošėsi aplankyti ir Kiniją. Vienas iš ekspedicijos tikslų buvo aplankyti ir buvusias lietuvių tremties vietas tolimosiose šalyse ir pagerbti jų atminimą. Pasikalbėjęs su ekspedicijos vadovu Gintautu Babravičiumi, čikagiečiu ekspedicijos dalyviu Vyteniu Rasučiu, priminiau ir šį savanorį iš tolimosios Kinijos, jo neeilinį gyvenimą, meilę ir ištikimybę Lietuvai. Nutarėme ekspedicijos metu prisiminti ir šį savanorį ir kažkaip jį pagerbti. Malonu prisiminti, kad tada lietuviai keliautojai prie tolimo Baikalo ežero, budistų šventykloje, pagal jo protėvių tikėjimą ir papročius atidavė pagarbą ir šiam kinų tautybės Lietuvos kariui savanoriui.
Malda suartina ir sušildo žmones, nesvarbu, kad skiriasi jų tikyba, rasė ar kultūrinis lygmuo. Nuoširdi malda tolimoje stepių pagodoje, būgno ir cimbolų garsai, budistų šventiko žodžiai buvo tikriausiai pati didžiausioji dovana ir paguoda nemariai Lietuvos savanorio atminčiai jo protėvių žemėje. Galbūt jam, Nežinomam Lietuvos kariui Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, P. Činšos ginklo draugams, visiems žuvusiesiems ir mums, gyviesiems, bus lengviau. Juk saulė šviečia lygiai visiems vienodai, nesvarbu, kur tu esi ir kas esi, kokį tikėjimą išpažįsti. Atmintis niekur nedingsta, ji gyvena tiek, kiek gyvena žmogus ir dar ilgiau...
Šiandien turime valstybę, valstybingumo simbolį ir atmintį. Ji, ilgus šimtmečius tūnojusi paslėpta giliuose tautos sąmonės kloduose, atvedė į Vasario 16-ąją, o vėliau, per Nepriklausomybės kovų aukas, partizanų, rezistentų, tremtinių širdgėlą ir meilę Tėvynei, po pusšimčio metų per disidentų kovą, Sąjūdį, Dainuojančią revoliuciją – į Kovo 11-ąją. Nežinomo kareivio kapas ir Amžinoji ugnis, karių savanorių auka Tėvynės labui neturi būti užmiršta.
Istorikas prof. Edvardas Gudavičius yra taikliai pastebėjęs: „Aš vieno savanorio nemainyčiau į visus didžiuosius Lietuvos kunigaikščius“. Gražūs, prasmingi žodžiai, deja, mūsų valstybės sostinė Vilnius iki šiol neturi nei Nežinomo kareivio, nei Nežinomo partizano atminimo paminklo-panteono ir čia nedega Amžinoji ugnis. Bet užtat turime puikius ir daug kainavusius Valdovų rūmus, paminklus įvairiems valdovams, vadovams ir net JAV roko žvaigždei Frankui Zapai, kuris Vilnių ir Lietuvą gal sapnuose kada nors ir sapnavo. Ką tai galėtų reikšti? Kas tai – aplaidumas ar savo istorijos nepaisymas, nepagarba tiems, kurie savo gyvybės kaina dėl mūsų laisvės mums ir Lietuvai aukojosi? Tikriausiai Vilnius vienintelė tokia keista sostinė visoje Europoje? Sustokime, susimąstykime, pagalvokime.
Ar galime pasakyti Tėvynei Lietuvai, kad tarnavome ir gynėme ją, kaip ištartų ir Lietuvos savanoris Petras Činša? Tai skamba tarsi visų savanorių testamentas, kuris neturi būti pamirštas, bet vykdomas. Juk laisvės nevertas, kas negina jos.
Lietuvos Šaulių Sąjunga Išeivijoje sveikina visus geros valios tautiečius su Vasario 16-tąja!
Ernestas Lukoševičius
