„Aš toli gražu nebuvau pirmūnu nei lituanistinėje šeštadieninėje mokykloje, nei lietuvių bendruomenėje iki savo senelio Aniceto Simučio (vieno žymiausių pokario lietuvių diplomatų išeivijoje – red. past.) mirties..., – po garsiojo „Nematomo fronto“ dokumentinio filmo išleidimo apsilankęs Portlende gausiai susirinkusiems savo tautiečiams pasakojo Vincas Sruoginis. – Gyvenau patogų amerikietiško „jankio“ gyvenimą, dirbau su komercine reklama ir buvo labai paprasta: sukuri filmuką, gauni riebų čekį, po to atostogauji kur nors Havajuose arba Majamyje. Tačiau Anapilin iškeliavus mano seneliui, manyje tarsi kažkas prabudo – nuo to momento tapau tikrų tikriausiu Lietuvos patriotu“.
Kuomet į 38-ojo Portlendo tarptautinių filmų festivalio programą LR Garbės konsulo Randy L. Miller ir šio miesto Lietuvių Bendruomenės apylinkės dėka įtrauktą „Nematomą frontą“ susirinko sausakimša salė žiūrovų, vietinės LB vadovė Ingrida Misevičienė ėmėsi sudėtingos misijos atgabenti režisierių Vincą Sruoginį į Lietuvos Nepriklausomybės minėjimą. Šiaurės Vakaruose gyvenančių Amerikos lietuvių susidomėjimas neseniai išleistu 8 metus trukusio sukurti filmo apie legendinį partizaną Juozą Lukšą-Daumantą režisieriumi buvo išskirtinis – tiek dalyvių nebent būtų susirinkę į susitikimą su Portlende 7 sezonus atžaidusiu Lietuvos krepšinio milžinu Arvydu Saboniu.
„Yra visur blogų ir gerų žmonių, – įsitikinęs Vincas Sruoginis, į filmo kūrimą sudėjęs visas savo asmenines santaupas, o į Lietuvą vien pereitais metais suskraidęs nei daugiau, nei mažiau, kaip 8 kartus. – Netgi tarpe Sovietų... Tačiau vos pradėjus kurti šią juostą, mums trukdė visur – tiek Maskvoje, tiek ir Lietuvoje, deja. Stribų ir smogikų anūkai viename kaime sukėlė muštynes, visa laimė, kad fiziškai stiprus ir tarnybos specialios paskirties pajėgose užgrūdintas „Nematomo fronto“ bendraautorius Jonas Ohman greitai užgesino chuliganų išpuolį. Buvo dingusi visa filmavimo aparatūra Latvijoje, bet, ačiu Dievui, nepraradome jau nufilmuotos medžiagos... Tačiau nufilmavus pirmąjį mūsų interviu su rusų okupacinės kariuomenės, kovojusios pokario laikmečių Lietuvoje su „miško broliais“, generolu, po to kūrybinei grupei keliai į Rusiją iškart užsidarė. Daug kalbėjomės su tragiškai žuvusio Juozo Lukšos broliu Antanu. Jis buvo Gulage ir kartu su ukrainiečiais tenai rengė sukilimus prieš Tarybinę valdžią. Taigi, mes su Ukraina turime labai daug bendro istorijoje, todėl ir dabar padedame savo kaimynams iš Rytų, kovojantiems su okupantais. J. Lukšos knygą apie partizanų kovą naudojome filme kaip Bibliją, o šiaip net ir Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ilgą laiką niekas atvirai nekalbėjo apie pokario lietuvių išsivaduojamąją kovą. Net ir dabar nemažai prie Sovietų užaugusių mano tautiečių partizanus laiko banditais, o ir KGB simpatizavo nemaža dalis Lietuvos gyventojų – daug jų perėjo į „smogikų“ (buvusių partizanų, vėliau juos išdavinėjusių ir kovojusių tarybinės valdžios kariuomenės pusėje) gretas. Filme daug dėmesio skiriama lietuviškojo partizaninio judėjimo „Forestui Gampui“ Pranui Preikšaičiui, kurio vadovaujama grupė sušaudė Juozą Lukšą, tačiau dabar, po tų įvykių prabėgus dešimtmečiams, pats Pranas pripažino, kad Lukša-Daumantas buvo tikras lietuvių tautos didvyris“.
Vincas Sruoginis pažadėjo Juozo žmonai Nijolei Paronetto, kuri tebegyvena prie pat Niujorko, kad visas Lietuvos mokyklas aprūpins nemokamomis „Nematomo fronto“ filmo kopijomis, o ši juosta bus įtraukta į vidurinių mokyklų programą: „Juk dauguma Lietuvoje kovojusių partizanų buvo vos 16-20 metų amžiaus jaunuoliai, todėl su „Nematomo fronto” dokumentinės juostos herojais dabartinis mūsų šalies jaunimas randa daug ką bendro.“
„Visgi Lietuvai ypač šiandien reikia daug daugiau“, – tvirtu balsu susirinkusiems pareiškė Vincas.
Esu tikras, kad Amerikos lietuvis tikrai atiduos duoklę savo senelių gimtinei: jau dabar pradėtas kurti naujas kur kas didesnio biudžeto ir kalibro filmas apie tragiškus Lietuvos istorijos puslapius. Kartu su puikiai lietuviams žinomu istoriku ir žurnalistu Jonu Ohman, pasitelkę į pagalbą garsią režisierę Suzanne Richiardione, jau dirbama ties „Paskutine viltimi” (red. past. – lietuviškas pavadinimas dar gali keistis, anglų kalba - „Last Stand“). Ši meninė juosta originaliu siužetu nušvies 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius. Tad apie Vincą Sruoginį mes dar tikrai išgirsime. Istorinio filmo autoriai ieško paramos iš visuomenės. Galintys prisidėti prie „Paskutinės vilties“ kūrimo bei norintys sekti jo eigą kviečiami užeiti į Facebook puslapį www.facebook.com/LastStandFilm arba apsilankyti tinklalapyje www.tinygiantfilms.com.
Lauryno R. Misevičiaus tekstas
