Mitchas McConellas
Respublikonai pažadėjo, kad jei tik gaus Kongreso kontrolę, iš karto padarys porą dalykų. Pirmiausia, priims Keystone XL naftotiekio tiesimo įstatymą. Antrasis darbas – suteikti daugiau atvirumo ir skaidrumo Senato darbo procesui, kurį, jų nuomone, daugumą turėję demokratai buvo nepelnytai apsunkinę.
Praėjusią savaitę respublikonų partija išpildė abu pažadus, po ilgų debatų patvirtindama Keystone įstatymo projektą rezultatu 62-36 (įstatymo projektas dar turi būti patvirtintas Atstovų rūmuose, ir tik tada keliaus ant prezidento Obamos stalo, kur jo laukia žadėtasis veto). Net keli demokratai pagyrė tvarkingą procesą ir atviras įstatymo pataisas: „Tai, ką mačiau pastarąsias kelias savaites, yra tas Senatas, kurį aš prisimenu, Senatas, į kurį buvau išrinktas“, – sakė senatorius iš Ilinojaus Dickas Durbinas. Tačiau nebuvo apsieita be trikdžių. Jei iš pirmojo respublikonų Kongreso kontrolės mėnesio galima ko nors išmokti – tai, kaip viskas yra daroma Vašingtone, pakeisti yra kur kas sunkiau nei respublikonai mus iki šiol tikino.
Keystone projektas respublikonams atrodė ranka pasiekiamas. Lapkritį, kai daugumoje vis dar buvo demokratai, panašiam projektui priimti pritrūko vos vieno balso. Tačiau respublikonams prieš kelias savaites pradėjus stumti naująjį įstatymo projektą demokratai bedė pirštu į oponentų klaidą: jie priminė naujojo daugumos lyderio Mitcho McConello pažadą įstatymo pataisų procesą padaryti atviru. Įstatymo projektas buvo nukeltas ir užtruko visą mėnesį.
Toliau taip pat nebus lengviau. Kita Senato užduotis yra suformuoti ir patvirtinti gynybos departamento biudžetą, kuris atveria painias diskusijas dėl imigracijos ir sienų apsaugos (kaip sekėsi pirmasis bandymas tai padaryti, skaitykite straipsnyje „Naujieji obstrukcionistai“).
Dar vienas įstatymo projektas, kuris turėjo garantuoti abiejų partijų sutarimą, yra griežtesnių sankcijų Iranui skyrimas, tačiau ir čia jau pradeda lįsti problemos, mat demokratai ėmė trauktis. Iš esmės šie trys dalykai ir sudaro lengviausiai pasiekiamų tikslų respublikonų vadovaujamo Kongreso planuose sąrašą.
Ir visa tai jau nekalbant apie tai, kaip buvo tikimasi, kad milžiniška respublikonų persvara – didžiausia nuo 4 deš. – suteiks spikeriui Johnui Boehneriui daugiau galios ir vietos manevruoti. Vietoj to, Boehneris sulaukė rekordinio skaičiaus oponentų jo perrinkimui spikeriu. Taip nutiko dėl vis augančio konservatorių nepasitenkinimo, kurie sukryžiavo ginklus su savo partija dėl imigracijos, abortų ir kitais klausimais. Turbūt niekas geriau neapibendrino situacijos kaip atvirai nuosakios pozicijos besilaikantis respublikonas Atstovų rūmų narys iš Pensilvanijos Charlie Dentas: „Pirmąją savaitę spikerio rinkimai nepraėjo taip lengvai, kaip dauguma tikėjomės, antrąją savaitę mes susiginčijome dėl vaikų deportacijos – apie ką dauguma mūsų visai nenorėjome diskutuoti. Trečią savaitę mes kalbame apie išprievartavimus, incestą, pranešimus apie prievartą ir mažamečių incestą... Laukiu nesulaukiu ketvirtosios savaitės.“
Atėjus ketvirtajai savaitei, konservatoriai nusprendė sukilti prieš sienų apsaugos griežtinimo įstatymą, kuris buvo rengiamas specialiai kaip duoklė jiems. Tiesiog jie sugalvojo, kad pritardami šiam įstatymui padės nutiesti kelią imigracijos sistemos reformai.
Problemos Kongrese – menka naujiena, nors ir buvo vilčių, kad vienai partijai kontroliuojant abejus rūmus atsiras daugiau aiškumo ir tvarkos. Prieš rinkimus respublikonai beveik nežadėjo jokių specifinių politinių strategijų, o daugiausiai koncentravosi į tai, kad tuometinis Senato daugumos lyderis demokratas Harry Reidas yra geležiniu kumščiu valdantis tironas, kurio valdymas verčia šios valstybės įkūrėjus vartytis kapuose. Tačiau jų žadėta nauja pradžia pasirodė visai nesiskirianti nuo praėjusių metų aklavietės.
Demokratai, aišku, tuo mėgaujasi. Niujorko senatorius Chuckas Schumeris šypsodamasis sakė „Politico“: „Jie yra pasimetę. Jiems dabar tampa aišku, kad vadovauti nėra nei labai lengva, nei smagu“. Partijos apsikeitė vaidmenimis. „Mitchas McConnellas pažadėjo daugybę dalykų, kurie yra neįmanomi dėl tam tikrų Senato struktūrinių ypatybių. O dabar jam tenka susidurti su realybe“, – neseniai sakė Reido atstovas spaudai Adamas Jentlesonas. Žurnalistų paklaustas, ar jaučia užuojautą jam, nes pats neseniai buvo tokioje pačioje situacijoje, Jentlesonas nusijuokė.
