Žymus lietuvių kilmės prancūzų aktorius Žakas Šernas (Jacques Sernas), 1918-ųjų Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno sūnus, penktajame dešimtmetyje buvo vadinamas gražiausiu pasaulio vyru. Liepos 30-tą dieną Kaune gimusiam aktoriui būtų suėję 90 metų, tačiau jo gyvybė užgeso liepos 3-ąją netoli Romos, vos kelios dienos po šio paskutinio savo interviu.
Gimė lietuviu, užaugo prancūzu
Ž. Šernas lietuviškai išmoko tarti pirmuosius žodžius, tačiau Lietuvoje gyveno tik trejus metus. Teisininkas Jokūbas Šernas po antrų vedybų su žydų, kailių pirklių iš Sankt Peterburgo dukra Vera Fainberg 1925 m. susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo ir po metų mirė nuo skrandžio vėžio. J. Šerno našlė vėliau įsikūrė Paryžiuje iš Lietuvos atsivežė sūnų, kuris Prancūzijoje gavo Jacques Sernas vardą.
„Su mama nekalbėdavome apie Lietuvą, o jei bandydavau prakalbinti, keisdavo temą. Jai buvo liūdna. Mama Lietuvoje buvo labai laiminga, kol tėvą ištiko absurdiška mirtis, jis mirė po trijų mėnesių”, - pasakojo Ž. Šernas.
„Man labai svarbu, kad esu J. Šerno sūnus ir labai didžiuojuosi savo tėvu. Mama sakė, kad tėtis buvo didis vyras, ir jai labai pasisekė, kad jį sutiko. Kai jis mirė, buvo palaidotas Biržų rajone. Mama atsisakė važiuoti į kapines automobiliu, ėjo paskui karstą pėstute dešimtis kilometrų“, - sakė jis.
Paleido į orą fašistų būstinę
Vera Šernienė Prancūzijoje ištekėjo už gydytojo gastroenterologo Nicola Goldensteino. Antifašistinių nuotaikų paveiktas būsimasis aktorius Antrojo pasaulinio karo įsitraukė į Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą. Pasak Ž. Šerno, viskas prasidėjo nuo to, kai būdamas 15-kos su kitu draugu apgynė fašistų mušamą žydų tautybės vaikiną.
„Davėme jiems kaip reikiant, ir nuo to karto tarp mūsų ir jaunųjų fašistų prasidėjo mėnesius trukęs karas“, - sakė nuo vaikystės bokso treniruotes lankęs Ž. Šernas.
„Vieną dieną ant mūsų šeimos vilos atsirado raudonas užrašas: „Čia gyvena purvinas žydas“. Mano patėvis buvo žydas. Pasiutau iš pykčio, taigi padedamas chemijos mokytojo pasigaminau bombą ir susprogdinau fašistų partijos būstinę. Negalėjo įrodyti, kad tai buvo mūsų darbas, visgi mane sulaikė ir kartu su mama, kadangi buvau nepilnametis, išsiuntė į Ussel miestą, turėdavau eiti į policijos komisariatą pasirašyti. Tuo metu policijos vadovas priklausė rezistencijai ir rinko kovotojų grupę prieš vokiečius. Nuo tada ir prasidėjo mano tikrasis dalyvavimas judėjime“, - pasakojo vyras.
Nelaisvė pakeitė požiūrį
Vokiečiams suėmus policijos komisarą, 17-metis Ž. Šernas pabėgo į Paryžių, tačiau po metų jį areštavo. Kurį laiką praleidęs skirtinguose kalėjimuose, 1943 m. vaikinas buvo išvežtas į Vokietiją, į vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo metų belaisvių stovyklą, Buchenvaldą. Čia kalėjo įvairių tautybių politiniai kaliniai, į nelaisvę patekę kareiviai, homoseksualai, neįgalūs žmonės. Ž. Šernas Buchenvalde praleido dvejus metus, atliko priverstinius darbus. Jam sunkiai sekėsi dalintis išgyvenimais apie matytus vaizdus, atlaikytus smūgius ir patirtą alkį.
„Tai buvo kova už būvį, iš kurios nesitikėjau ištrūkti gyvas“, - atviravo Ž. Šernas.
Kai Sąjungininkai 1944 m. pradėjo šalia Buchenvaldo stovėjusių ginklų fabrikų bombardavimą, stovykloje susiformavęs pasipriešinimo judėjimas pasinaudojo kilusiu sąmyšiu, paslėpė vokiečių ginklų ir laukė tinkamos progos jiems panaudoti. Proga pasitaikė po metų, balandžio mėnesį.
„Kai mus atėjo išvaduoti sąjungininkai, SS bandė „išvalyti” Buchenvaldą, pradėjo žudyti kalinius. Mes užsibarikadavome stovykloje. Atsilaikėme savaitę, šturmavome Buchenvaldo bokštą, užmušėme visus ir sulaukėme amerikiečių. Pamenu, budėjau lauke sargyboje. Tankais atvykę amerikiečiai man numetė cigarečių. Surūkiau vieną, ir pasidarė taip bloga, sirgau dizenterija. Taigi rado mane nusmukusiomis kelnėmis“, - šyptelėjo Ž. Šernas.
Nuo tada jis kasmet balandžio 11-ąją atkimšdavo šampano butelį ir paminėdavo išsivadavimą.
„Tai buvo mano grįžimo į gyvenimą diena“, - sakė Ž. Šernas.
Kai dar po mėnesio grįžo į Paryžių, ten jo laukė mama.
„Mano patėvis buvo deportuotas į Aušvico stovyklą. Ieškodami manęs, suėmė jį. Rado mano revolverį, kurį slėpiau namuose už paveikslo. Daugiau nieko apie jį nebesužinojome. Jis buvo nuostabus vyras, buvo man kaip tėvas“, - prisipažino Ž. Šernas.
Debiutavo prancūzų kine
Po karo fiziškai nusilpusiam ir psichologiškai sužalotam jaunam vyrui pradėti naują gyvenimą padėjo tas pats rezistencijos judėjimas, suteikęs finansinę pagalbą ir padėjęs susirasti darbų. Vėliau, išsilaikęs reikalingus egzaminus, vaikinas pradėjo studijuoti mediciną Sorbonos universitete ir siekė tapti plastikos chirurgu.
Tačiau būtent bokso įgūdžiai ir mamos pomėgis žaisti bridžą atvedė Ž. Šerną į kino pasaulį. Kartą jo mama kortuodama su vienu kino prodiuseriu sulaukė pasiūlymo atsiųsti sūnų į statomo filmo „Miroir“ atranką, vienai scenai ieškojo boksininko. Filme taip pat turėjo vaidinti prancūzų žvaigždė Jeanas Gabinas.
„Mane apžiūrėjo sekretorius, po to prodiuseris, po to režisierius, ir lemiamą žodį turėjo tarti J. Gabinas. Pamenu, laukiau jo atvykstant porą valandų ir buvau beišeinąs, turėjau vykti į paskaitą, kai sutikau J. Gabiną tarpduryje“, - šypsojosi Ž. Šernas, kalbėdamas apie savo pirmąjį filmą 1947-aisiais.
Vaikinas pasisamdė agentę ir toliau tęsė medicinos studijas, kol vieną rytą sulaukė skambučio.
„Mama pažadino 8 val. ryto, o aš visą naktį studijavęs, ir sako, skambina kažkas iš Romos. Sakau, mama, baik, atmesk, turbūt universiteto draugai pokštauja. Ji grįžo po 10 minučių ir patikino, kad skambina kažkoks prastai prancūziškai kalbantis italas. Atsiliepiau ir išgirdau - laba diena, esu prodiuseris Carlo Ponti (vienas garsiausių italų kino prodiuserių, vėliau vedęs Sophia Loren – red. past.), norėčiau pasiteirauti, ar jūs galėtumėte šią vasarą atvykti į Romą ir suvaidinti mūsų filme? Kai sužinojau, kiek už tą vaidmenį man sumokės, šokinėjau iš džiaugsmo”, - laimingą dieną prisiminė aktorius.
Išsiskyrė savo šiaurietiška išvaizda
1947 m. Ž. Šernas atvyko į Italiją filmuotis italų režisieriaus Pietro Germi filme „Gioventù perduta” („Paklydęs jaunimas“). Jis suvaidino pagrindinį personažą – šaltakraujį nusikaltėlį jaunuolį Stefano. Už šį vaidmenį tuomet 22 metų Ž. Šernas gavo italų Sidabrinės juostos apdovanojimą – vieną seniausių kino apdovanojimų pasaulyje – kaip geriausias užsienio aktorius itališkame filme.
Iš kitų aktorių savo šiaurietiška išvaizda išsiskyręs mėlynakis blondinas po šio vaidmens sulaukė daugiau pasiūlymų ir nutraukė studijas universitete. 1950-1960 metais, vadinamais itališko kino aukso amžiumi, Ž. Šernas dirbo garsiausių režisierių filmuose su tuometinėmis kino žvaigždėmis. Pavyzdžiui, 1949 m. filmuodamasis Alberto Lattuada filme „Il mulino del Po“ susipažino su scenarijaus autoriumi Federico Fellini, pastarasis netruko išgarsėti ir tapo vienu geriausių režisierių pasaulyje. F. Fellini po dešimties metų pasikvietė Ž. Šerną į savo filmą „Dolce vita“ („Saldus gyvenimas“) atlikti kino žvaigždės vaidmenį.
Italijoje Ž. Šernas per metus sukurdavo po kelis vaidmenis ir neilgai trukus pasirašė sutartį su amerikiečių Warner Bros. studija ir 1954 m. išvyko į Holivudą. Vyras pabrėžė, kad į šalį atskrido su lietuvišku pasu.
„Ten gyvenau labai gerai, buvau žvaigždė. Mano kambarėlyje Holivude, Warner Bros. studijoje, dešinėje sėdėjo Gary Cooperis, o kairėje Jamesas Deanas. Mes buvome draugai. Atvykau į Ameriką tik su vienu lagaminu, tačiau gavau daugiau darbo, tad trumpam turėjau grįžti į Italiją susitvarkyti reikalų: stačiausi namą, turėjau automobilių, sekretorių.
Prieš išvykstant J. Deanas iš Italijos paprašė parvežti jam Ferrari automobilį. Tačiau po mėnesio jis man paskambino ir pasakė, nebevežk Ferrari, nusipirkau Porsche! Tą pačią Porsche, su kuria užsimušė. Jis gi nematė gerai, buvo trumparegis. Tas jo žvilgsnis buvo trumparegio žvilgsnis! Jis susidūrė kaktomuša su kitu automobiliu. Daug turėjau draugų Holivude, pažinojau visus. Tiesa, su kai kuriais susipažinome Romoje, pvz., Franku Sinatra, Ava Gardner“, - prisiminė Ž. Šernas.
Užkariavo Marilyn Monroe širdį
Tik interviu pabaigoje vyras atskleidė draugavęs su aktore Marilyn Monroe. Jis pravėrė vieno savo namų kambario duris, kuriame kabėjo kelios jaunystės nuotraukos. Vienoje iš jų Ž. Šernas su garsiąja M. Monroe.
„Buvome pora tik kurį laiką, tris mėnesius. Ją pažinau po pirmo apsilankymo Holivude. Išėjome pavakarieniauti į mažą restoraną. Buvome dviese, jaukiai leidome laiką, ir atėjo šitie mums trukdyti (rodo į 1954 m. darytą nuotrauką, kurioje jis, M. Monroe, komikas Sammy Davisas Jr., džiazo dainininkas Melas Tormé ir fotografas Miltonas H. Greene‘as – aut. past.). Vėliau trumpam išvykau į Romą ir ten sutikau savo pirmąją žmoną. Ją pašėlusiai įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, buvo labai graži. O Marilyn buvo miela, labai paprasta ir labai patikli. Neambicinga. Ir visada dėl to nukentėdavo, tapdavo auka. Likome draugais”, - nedaugžodžiavo Ž. Šernas.
Paklaustas, kiek gyvenime sudaužė širdžių, kiek sutrikęs atkirto: „Aš sudaužiau, bet ir man sudaužė. Laimei, dabar esu laimingas su savo antrąja žmona“.
Domėjosi Lietuva
Sėkmingą karjerą po Antrojo pasaulinio karo padaręs Ž. Šernas teigė žinojęs apie Lietuvos okupaciją ir sekęs naujienas: „Nesutikau su tuo, bet nieko negalėjau padaryti“. Save pasaulio piliečiu vadinęs aktorius, kaip pats sakė, stipresnį ryšį su Lietuva užmezgė paskutiniaisiais metais, kai ambasada Romoje jam pradėjo siųsti kvietimų į renginius.
Ž. Šernas pirmą ir vienintelį kartą į Lietuvą atvyko 2004 m.
„Tai man buvo nauja aplinka. Lietuvoje praleidau dešimt dienų. Šalis man pasirodė besivystanti. Sužavėjo Kuršių Nerija ir gintaras. Nupirkau žmonai gintarinių papuošalų, o sau lininių pižamų. Aš dar čia sugrįšiu, dabar, kai turiu daugiau laiko. Lietuva – maža šalis, bet jos dvasia didelė”, - paskutiniajame savo interviu įspūdžiais dalinosi Ž. Šernas.
Agnė Buckutė
