Mero Rahmo Emanuelio perrinkimo kampanija labai primena vieną 7 dešimtmečio filmą “A Guide for the Married Man”. Kadangi toji juosta nėra nei labai įsimintina, nei labai vertinga, greičiausiai apie ją ne visi yra girdėję. Taigi, Joey Bishopo vaidinamą Čarlį žmona užklumpa lovoje su jo mergina. Čarlis, užkluptas nusikaltimo vietoje imasi strategijos, kuri, jo nuomone, jam padės išvengti pasekmių: neigti, neigti ir dar kartą neigti. Dialogas prasideda taip:
- Čarli! - sušunka žmona.
- Ką? - atsako šis.
- Ką tu su ja veiki?
- Su kuo?
- Šita moterimi.
- Kokia moterimi?
- Tau negėda?
- Kodėl?
Ir taip toliau. Čarlis ir jo gražuolė per tą laiką iššoka iš lovos, apsirengia, pakloja lovą ir išeina iš miegamojo. Tuo tarpu Čarlio žmona, kurią vaidina kaip visada puiki Ann Morgan Guilbert yra tokia įsiutusi, kad niekaip negali priversti jo pripažinti to, ką ji matė savo pačios akimis, galiausiai nuleidžia rankas ir paklausia, ko šis norėsiąs vakarienei.
Tam tikra prasme Čikagos rinkėjai dabar primena Čarlio žmoną. Meras Rahmas Emanuelis laikosi neigimo strategijos, vildamasis, kad mes ignoruosime tai, ką patys matėme ir tikėsime tik tuo, ką jis sako. Vakarienės mes jam, aišku, negaminsime. Bet mes jį perrinksime ir leisime ir toliau daryti, ką tik jis nori.
Jei pamenate, savo mero karjerą 2011 metais Emanuelis pradėjo it naujųjuų laikų Ronaldas Reaganas. Jis ne tik uždarimėjo mokyklas, klinikas ir bibliotekas, tuo pat metu koneveikdamas profesinių sąjungų lyderius. Jis taip pat rėmė mokesčių lengvatas ir dotacijas turtingoms kompanijoms. Jo požiūriu, masiškai atleisti vidurinės klasės darbuotojus (kaip pvz., Vandens departamento darbuotojus, kurių darbo vietas jis panaikino su privatizacijos sutartimi, kurią pasirašė su Japonijos kompanija) yra reforma, o pasiūlyti dešimtis milijonų dotacijų Marriott kompanijai (už viešbutį) ir DePaul universitetui (už futbolo areną) tyra ekonominis vystymasis. Pirmus kelis metus meras bičiuliavosi su kituose miestuose įsikūrusiais ekspertais, klurie apipylė jį liaupsėmis, ir Volstrito milijonieriais, kurie siuntė jam kampanijos lėšas.
Tačiau prieš kelis mėnesius nutiko kai kas netikėto. Matyt, jo kampanijos vadovai pranešė merui, kad Čikagos elektoratas nėra sudarytas iš Niujorko politinių ekspertų ir Volstrito tipų. Ir kad Čikagos elektoratas yra pasirengęs išspirti Poną Merą lauk.
Ir tada jis pradėjo didžiąją Čarlio neigimo strategiją. Strategija paprasta, susidedanti iš istorijų pasakojimo ir perpasakojimo. Vienas iš pavyzdžių buvo jo reklama apie minimalų atlyginimą. Šioje reklamoje moteris, kuri uždirba $8.25 už valandą minimumą nenurodytose pareigose, džiaugiasi, kad galės nupirkti kalėdinių dovanų savo vaikams, mat meras pakėlė minimalų atlyginimą iki $13 už valandą.
Tačiau reikalas tas, kad meras m inimalaus atlyginimo nepakėlė. Jis vis dar yra $8.25. Pagal mero planą, kurį Miesto taryba, darbininkams išėjus protestuoti į gatves, patvirtino gruodį, minimalus atlyginimas pakils iki $10 liepą, o paskui palaipsniui kils, kol 2019 metais pasieks $13 už valandą. Vadinasi, teks dar ketverius metus palaukti, kad sužinotume, ar pakaks toms dovanoms, ar ne.
Kodėl meras taip laisvai leidžia sau sakyti netiesą? Matyt, jis yra ne kokios nuomonės apie vidutinį statistinį Čikagos rinkėją. Jam tikriausiai atrodo, kad jei kažką parodyti per televiziją, tai dauguma čikagiečių tuo patikės - ar bent jau pakankamai, kad jis išvengtų antrojo rinkimų rato. Juolab, kai du pagrindiniai mero varžovai - Miesto tarybos narys Bobas Fioretti ir Kuko apygardos įgaliotinis Jesusas Garcia - neturi pakankamai pinigų reklamoms.
Ir tai dar ne viskas. Miestiečiai savo akimis matė kaip meras uždarė mokyklas, atleido mokytojus ir perdavė kontraktus čarterinėms mokykloms. Kad padėtų jiems tai pamiršti, jis leidžia reklamą, kurioje tikina, kad užtikrins šviesią “visų vaikų ateitį”.
Tačiau tiesa yra ta, kad vietoj to, kad už ikimokyklinio ugdymo programą mokėtų iš švietimo biudžeto, meras milžiniškomis palūkanomis skolinasi pinigus iš bankininkų: tokiu būdu programos kaina išauga dvigubai, o Volstrito vilkai gauna iki $4 milijonų kasmetinių palūkanų. Tad nereikia stebėtis, kad pastarieji taip noriai aukoja mero kampanijai.
