Pasaulis yra chaotiškas. Virš Ukrainos numuštas keleivinis lėktuvas. Islamo radikalai vykdo Irako apgultį, Talibanas atsimušinėja Afganistane, o Sirijoje vyksta pilietinis karas. Izraelis kovoja Gazoje. Derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo yra bevaisės. Kinija gąsdina savo kaimynes.
Kai įvairiuose pasaulio kampeliuose kyla problemos, imami kaltinti JAV prezidentai. Naujausios apklausos rodo, kad vos 36 proc. respondentų teigiamai vertina Baracko Obamos vykdomą užsienio politiką (2011 metų gegužę, po Osamos bin Ladeno žūties, tokių buvo 51 proc.)
Respublikonai su malonumu atsakomybę permeta būtent prezidentui.
„Obamai prezidentaujant įvyko visa eilė tokių tragedijų, kurių šviesoje net (Jimmy) Carteris atrodo kompetentingai, - rašė buvęs George‘o W. Busho kalbų rašytojas Marcas Thiessenas. - Pasaulis dega, o Obamos užsienio politikos palikimas yra sudraskytas į skutelius.“
Respublikonas senatorius iš Pietų Karolinos Lindsey Grahamas pareiškė, kad prezidento „politika nepasiteisina visame pasaulyje“.
Tokiu teiginiu leidžiama suprasti, kad jei prezidento administracija būtų išmintingesnė ar griežtesnė, Ukraina būtų nepaliesta, Sirijos diktatoriaus neliktų nė kvapo, Irake įsivyrautų taika, „Hamas“ pasiduotų, Kinija taptų švelniu ėriuku, o Iranas atsisakytų branduolinio ginklo.
Konservatoriai mėgsta kartoti, kad Obama laiko save karaliumi, tačiau iš jų kalbų atrodo, kad jie patys painioja jį su Dievu.
Kartais būna lengva pamiršti, kad Žemė visą laiką buvo nerami vieta. Valdant Reagano administracijai (kas neretai su meile prisimenama kaip aukso amžius), nesantaikos laužai degė arti ir toli: pilietiniai karai Pietų Amerikoje, amerikiečiai paimti į nelaisvę Libane, Beirute susprogdinti JAV kariniai barakai, Libijos teroristai susprogdino Pan Am lėktuvą, sovietai numušė keleivinį Korėjos lėktuvą, Pietų Afrikos mažumos baltųjų valdžia siekė nuslopinti juodaodžių sukilimą...
Reaganui galima priskirti nuopelnus dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau po to nesiekė ramybė. Neilgai trukus Irakas įsiveržė į Kuveitą, Jugoslavijoje kilo kruvinas etninis konfliktas, Somalį nusiaubė badas, palestiniečiai sukilo prieš Izraelio valdžią, o Pakistanas ir Indija įsigijo branduolinius ginklus ir kariavo tarpusavyje.
Su XXI amžiumi pasaulis taip pat netapo ramybės oaze, kurioje Amerikai nekyla jokių problemų. Mes dar labai gerai atsimename Rugsėjo 11-osios išpuolius, karą Irake ir Afganistane. Rusijos įsiveržimas į Gruziją, al-Qaedos migracija į Pakistaną, Somalį ir Jemeną, Izraelio karas su Libanu, pilietinis karas Sudane – o štai šiuos pamiršti lengva.
Vadovaujant Bushui Šiaurės Korėja sukčiavo dėl branduolinio ginklo. Iranas ėmėsi rimtų žingsnių savo branduoliniame ginklavimesi. Vladimiras Putinas išmėsinėjo Rusijos demokratiją. Kinija bandė gąsdinti savo kaimynes.
Kada buvo toji harmonijos era, kurią tariamai prarado Obama? To niekada nebuvo. To nebus ir prezidentaujant Obamos įpėdiniui. Net ir baigusis Šaltajam karui, mūsų galios ir įtakos aukštumoje, pasaulyje nuolat vyko bjaurūs dalykai, o mes jų sustabdyti negalėjome.
Šaltojo karo laikotarpis buvo kiek labiau sukontroliuotas, nes daugelio skirtingų šalių saugumas priklausė arba nuo JAV, arba nuo Sovietų Sąjungos. Bet nepaisant ir to, įvairiuose pasaulio kampeliuose netrūko kraujo praliejimo: nuo Vietnamo iki Indijos subkontinento, nuo Libano iki El Salvadoro. Labai dažnai tiek Vašingtonui, tiek Maskvai nepavykdavo pasiekti savo.
Nėra neginčijamų įrodymų, kad kategoriškesnės ir atkaklesnės taktikos prieš Rusijos ar Sirijos valdžią keliu, Obama galėjo pasiekti daugiau nei dabar: jis turėjo vos kelias, mažai ką žadančias, galimybes. Niekas negalėjo sustabdyti Putino nuo Krymo okupacijos, išskyrus NATO karinį atsaką (kurio nesiūlė net jėgos šalininkai).
Aviacijos panaudojimas Sirijos sukilėliams padėti būtų įtraukęs mus į naują nerezultatyvų karą. Pasilikti Irake ir Afganistane (ką rekomendavo nemažai respublikonų) reiškė toliau aukoti amerikiečių gyvybes ir tik nutolinti tai, kas neišvengiama.
Tačiau nepaisant visko ir toliau egzistuoja įsitikinimas, kad skirtumas tarp gero ir blogo rezultato tėra JAV valdžios pasiryžimas imtis lyderystės, parodyti savo tvirtumą ar kažkaip kitaip įsitraukti į įvykius. Praktika rodo, kad mūsų dalyvavimas dažnai reiškia, jog didele kaina yra pasiekiamas nuviliantis rezultatas. Jei yra du keliai nuviliančiam rezultatui pasiekti, gal geriau yra rinktis tą, kuris nekainuoja mums tūkstančių gyvybių ir milijardų dolerių.
Mums patinka galvoti, kad galime lengvai formuoti pasaulį taip, kaip mums norisi. Tačiau kaip yra taikliai pastebėjęs XIX a. istorikas Henry Adamsas, chaosas yra gamtos dėsnis, o tvarka yra žmogaus svajonė.
