Daugiau 
 

Ne darbininkai, bet vergai

02/12/2016 Aidas
world-3-1

Mes dar tik įžengėme į naujuosius metus, bet 2016-ieji jau yra paženklinti žiniasklaidos pranešimų apie vaikų išnaudojimą, pavyzdžiui, BBC reportažo apie su Katalikų bažnyčia siejamą vaikų darbą Ugandos arbatžolių plantacijose ar jungtinį „Amnesty International“ ir Afrikos resursų stebėjimo organizacijos tyrimą, atskleidusį, kaip vaikai yra verčiami dirbti kobalto šachtose Demokratinėje Kongo Respublikoje. Tačiau abu šie pavyzdžiai pasižymi viena nedidele, bet svarbia detale: juose kalbama ne apie vaikų vergovę, bet apie vaikų darbą.
Šie terminai skiriasi ne vien tik semantiškai. Vaikų vergovė yra apibūdinama 1956 m. Vergovės konvencijos priede kaip „tėvų ar globėjų vaiko atidavimas trečiosioms šalims su tikslu jį išnaudoti“. Galbūt mums sunku įsivaizduoti, kaip bet koks tėvas galėtų atiduoti savo vaiką į vergovę, bet dirbdamas Tarptautinėje kovos su vergove organizacijoje, aš mačiau, kaip tėvai daro kur kas baisesnius dalykus. Pirmą kartą lankydamasis Etiopijoje 10-ajame dešimtmetyje sutikau motiną, kuri tyčia marino savo naujagimį sūnų badu. Ir nereikia jos teisti - ji paprasčiausiai neturėjo galimybių išmaitinti visą savo šeimą.
Kalbant apie vaikų darbą (ne apie vergovę), jis pasižymi tam tikrais tik jam būdingais bruožais. Paprastai vaikas ima dirbti būdamas tėvų globoje. Tie tėvai savo vaikui širdyje nori tik geriausio – ir kartais jie skaudžiai suklysta priimdami sprendimus – bet liūdna tiesa yra ta, kad kai kuriose vargingiausiose pasaulio šalyse vaikų darbas gali būti geriausia išeitis ir jiems, ir jų šeimoms.
Tai reiškia, kad kai kovojame su vaikų darbu, yra potencialo kalbėtis su tėvais, kurie yra atviri naujoms idėjoms, kaip geriau padėti jų vaikams. Tada galime dirbti su tomis bendruomenėmis, didindami vaikų prieigą prie švietimo ir užtikrindami padorias darbo vietas jų tėvams, tokiu būdu smarkiai sumažindami poreikį vaikams dirbti.
Toks potencialas neegzistuoja, kai kalba pasisuka prie vaikų vergovės. Minutėlei įsivaizduokite vaiką, kurį jo tėvai ar globėjai pardavė seksualiniam išnaudojimui ar vergiškam darbui, arba kurį užrašė į kariuomenę, ar pardavė kitokiam darbui užsienio šalyse, tokiam kaip Uzbekistano medvilnės nurinkimo vaikų vergovės programa. Nors tai yra labai skirtingos praktikos, vykstančios skirtinguose socioekonominiuose kontekstuose, jos visos yra kai kuo panašios: nė vienoje vaikų vergovės situacijoje už vaikų išnaudojimą atsakingi suaugusieji nesirūpina geriausiais vaiko interesais.

Arbatos industrija ir kitos žemdirbystės pasiūlos grandinės klesti būtent dėl mažamečių vergų darbo; ne tik kobaltas, bet ir kolumbitas bei auksas yra kasami vaikų vergų; o aklas mergaičių ištekinimas daugybėje pasaulio vietų ignoruoja tai, kas iš esmės taip pat yra vaiko seksualinis išnaudojimas, paslėptas po pačia ploniausia „respektabilumo“ širma.

2012-aisiais Tarptautinė darbo organizacija apskaičiavo, kad visame pasaulyje vergauja 5,5 mln. vaikų. Šis skaičius visiškai nepasikeitė nuo 2005-ųjų. Nenuostabu, kad vergovėje esančių vaikų skaičius nesumažėjo – ši problema ne tik yra prastai adresuojama, bet ir prastai identifikuojama. Dar daugiau, vaikų vergovė visuomenėje yra valdoma labai galingų interesų grupių. Arbatos industrija ir kitos žemdirbystės pasiūlos grandinės klesti būtent dėl mažamečių vergų darbo; ne tik kobaltas, bet ir kolumbitas bei auksas yra kasami vaikų vergų; o aklas mergaičių ištekinimas daugybėje pasaulio vietų ignoruoja tai, kas iš esmės taip pat yra vaiko seksualinis išnaudojimas, paslėptas po pačia ploniausia „respektabilumo“ širma.
Neįstengimas įvardinti šių praktikų tuo, kas jos išties yra – vergove – leidžia mums neteisingai įvertinti faktorius, dėl kurių XXI a. pasaulyje vaikai vis dar turi vergauti. Tai, savo ruožtu, sumažina politines pastangas kovoti su tokia vergove. Dar daugiau, tai netgi suteikia apsaugą tiems, kurie be jokios sąžinės graužaties yra įsivėlę į vaikų išnaudojimą; kai jiems niekas nėra draudžiama, tokie žmonės ir toliau išnaudoja silpnesnius.
Vaikų vergovę išrauti su šaknimis bus ilgas ir sudėtingas procesas. Jis neturėtų tapti dar sunkesniu dėl to, kad kiekvieną kartą susidūrę su išnaudojimu mes užmerkiame prieš jį savo akis.

Aidanas McQuade‘as, Tarptautinės kovos su vergove organizacijos direktorius

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu