Pastarąją savaitę tapo kone neįmanoma išvengti taip vadinamo „Ledinio kibiro iššūkio“ (angl. Ice Bucket Challenge), kuris vardan kilnaus tikslo ragina žmones sau ant galvos užsipilti kibirą ledinio vandens ir į socialinius tinklus įkelti savo „žygdarbio“ video ar nuotrauką. Įžymybės nuo Oprah Winfrey iki Justino Bieberio stoja į eilę, kad prieš kameras nusifilmuotų apliejantys save šiuo lediniu skysčiu.
Tiesa, ne visiems ši akcija atrodo kilni - iš jos pasijuokė buvęs krepšininkas Shaquille'as O'Nealas, ant galvos užsivarvinęs vos vieną vandens lašą. Prezidentas Obama taip pat atsisakė J.Bieberio kvietimo aplieti save vandeniu, bet sutiko paaukoti pinigų. Tad kas gi slypi už šio vėliausio pamišimo bangos?
Mintis – labai paprasta. Jeigu gavęs iš draugo užklausą priimti šį iššūkį, bet jo neįgyvendini per 24 val., tai turi paaukoti pinigų. Dalyviams duodami du pasirinkimai: 1) Paaukoti $100 kovai su ALS – Lou Gehrigo liga arba 2) Užsipilti sau ant galvos kibirą ledinio vandens. Daugelis dalyvių pasirenka abu šiuos dalykus.
ALS – tai nervų sistemos degeneracijos liga, kuri veikia galvos ir nugaros smegenis ir sukelia greitai progresuojantį paralyžių. Geros valios kampanijos metu nuo jos pradžios liepos 29 d. surinkta jau $15,6 mln., skirtų ALS asociacijai – labdaringam fondui, kuris kovoja su amiotrofine lateraline skleroze, dar žinoma kaip Lou Gehrigo liga. Palyginimui, praėjusiais metais per tą patį laikotarpį buvo surinkta „vos“ $1,8 mln.
Tačiau ši internetu žaibišku greičiu plintanti kampanija taip pat kaltinama „tinginizmu“ – tokia aktyvizmo forma, kuri reikalauja labai mažai laiko, pastangų ir tiesioginio dalyvavimo.
Kai kurie „tinginizmo“ kritikai iškelia mintį, ar sau ant galvos vandenį išpylę žmonės apskritai paaukojo pinigų ir išvis žino, kas yra ALS.
„Daugybė dalyvių tikriausiai išleido daugiau pinigų pakuotam ledui negu ALS“, - „Slate“ rašo Willas Oremusas.
Aktyvistų grupės teigia naudojančios socialinius tinklus todėl, kad taip „gali sutikti žmones ten, kur jie yra“, sako Jonathanas Obaras, Ontarijo universiteto technologijų instituto komunikacijos studijų profesorius adjunktas.
Tačiau net jeigu asmuo nepaaukoja pinigų, „tinginizmas“ vis vien atkreipia dėmesį į šį tikslą, teigia jis.
„Vienas iš puikių dalykų apie socialinius tinklus yra tai, kad jie sukuria tam tikrą pokalbį... Palyginus su vienapusišku „ieškokite daugiau informacijos“ ar „skaitykite mūsų lankstinukus“, - sako Obaras. – Tai pokalbis, galintis nuvesti į didesnį bendradarbiavimą.“
Ar dėmesio užtenka?
Po to, kai jie į savo „Twitter“ ar „Facebook“ paskyrą įkėlė nuotrauką ar filmuotą medžiagą, kurioje užsipila sau ant galvos ledinio vandens, kiek žmonių ėmėsi veiksmų reikšmingesniais, labiau apskaičiuojamais būdais?
Neigiamas „tinginizmo“ portretas praėjusiais metais buvo pavaizduotas vienoje UNICEF kampanijoje. Internetu rodomoje reklamoje organizacija sakė: „Pamėkite“ mus Facebook‘e ir mes nuo poliomielito paskiepysime nulį vaikų.“
Šiemet Kanadoje atlikti tyrimai rodo, kad kuo viešiau žmogus skelbia savo aktyvizmą internete, tuo mažiau tikėtina, kad jie imsis reikšmingesnių veiksmų.
„Viešai remdamas tokius tikslus, tu tarsi sakai: „Aš esu geras žmogus“, ir tai panaikina poreikį ir toliau palaikyti tą tikslą“, - teigia Kirkas Kristoffersonas, būsimas Britų Kolumbijos universiteto Sauderio verslo mokyklos mokslų daktaras.
Jeigu pelno nesiekianti organizacija mano, kad viešas paramos jai skelbimas reikš reikšmingą paramą, „tai mes radome, kad toks manymas nebūtinai yra tikslus“, skelbia Kristoffersono 2014 m. balandį Vartotojų tyrimų žurnale išspausdinto mokslinio straipsnio santrauka.
Kitas 2013 m. tyrimas, pavadintas „Ar „tinginizmas“ daro žalą aktyvizmui?“ rado, kad internetinę peticiją pasirašę žmonės yra labiau linkę paaukoti pinigų tam tikslui. Tas pats tyrimas taip pat išsiaiškino, kad žmonės, kurie nepasirašo tokių peticijų, paaukoja „kur kas daugiau“ pinigų kuriam nors kitam tikslui.
Tačiau tyrimai rodo, kad ir socialinėje žiniasklaidoje netrūksta tradicinio aktyvizmo. Džordžtauno universiteto atliktas tyrimas parodė, kad šioje terpėje veikiantys aktyvistai yra dukart labiau linkę laisvu laiku savanoriauti nei tie, kurie viešai nesiskelbia prijaučiantys kokiai nors organizacijai.
Džordžtauno Socialinio poveikio komunikacijų centro 2011 m. atliktos apklausos rezultatai taip pat parodė, kad „tinginistai“ yra lygiai tiek pat linkę paaukoti pinigų kuriam nors tikslui nei tie asmenys, kurie nesinaudoja socialiniais tinklais.
Socialinėje žiniasklaidoje plintantis aktyvizmas nepakeičia tradicinių metodų, bet juos „papildo“, mano Julie Dixon, Socialinio poveikio komunikacijų centro vicedirektorė.
Kokia kampanijos ateitis?
Didžiausias kampanijos tikslas yra ne tik sukurti kitą Ledinio kibiro iššūkį, bet ir išlaikyti visuomenės dėmesį.
„Taip jau būna su tuo socialinės žiniasklaidos žvėriuku: tai yra nuostabus organizmas, bet jo gyvybinės jėgos šaltinis yra vartotojų keliamas turinys ir dalyvavimas, - teigia Obaras. – Be šio šaltinio organizmas miršta.“
Organizacijos, sulaukusios didelio žmonių dėmesio, gali išlaikyti žmonių susidomėjimą pateikdamos naujausias žinias ir skelbdamos, kaip išleidžiamos surinktos lėšos, teigia Dixon.
„Jeigu žmonės aiškiai mato, kad doleriai yra paverčiami apskaičiuojama nauda, jie yra labiau linkę tai pakartoti ateityje“, - sako ji.
ALS asociacija teigia neprognozuojanti, kiek laiko tęsis Ledinio kibiro iššūkis, tačiau kol kas vien tik susidomėjimas buvo „neįtikėtinai neįkainojamas“, sako Carrie Munk, ALS asociacijos atstovė.
Šiemet sukanka 75-eri metai nuo Lou Gehrigo kalbos, kuomet jis paskelbė dėl savo ligos pasitraukiantis iš Didžiosios beisbolo lygos. Nuo to laiko, dabar „mes sulaukėme daugiau dėmesio dėl ALS negu kada nors anksčiau“, sakė Munk.
Pasak „New York Times“, „Facebook“ buvo įkelta daugiau kaip 1,2 mln. video, kuriuose nufilmuoti sau ant galvų ledinį vandenį pilantys žmonės.
