Naujai ateinančios Amerikos prezidentų administracijos labai dažnai mandatą užsitikrindavo pozicionuodamos save kaip kontrastą prieš tai buvusiai administracijai.
George’o W. Busho kampanija po 8 metų Billo Clintono dėmesio „globalizacijai“ ir „humanitarinei intervencijai“ žadėjo sutelkti dėmesį į „nacionalinius interesus“. Barackas Obama po brangių ir nesėkmingų svetimų režimų keitimo projektų, į kuriuos Busho administracija pasinėrė po Rugsėjo 11-osios įvykių, žadėjo nuosaikesnę užsienio politiką.
Ne išimtis ir Donaldas Trumpas, kurio pergalė rinkimuose neabejotinai signalizuoja didelius Jungtinių Valstijų santykių su pasauliu pokyčius. Tačiau Trumpas nežada sugrįžimo prie neokonservatizmo ir agresyvaus karinio „demokratijos skleidimo“, būdingo Busho erai. Vietoj to, jei galima tikėti tuo, ką mums atskleidė jo kampanija, Trumpo pergalė reiškia stiprų posūkį link siaurėjančio Jungtinių Valstijų interesų horizonto ir nacionalizmo. Nieko panašaus pasaulis iš JAV nematė jau kelios kartos – mažų mažiausiai nuo tada, kai JAV po Antrojo pasaulinio karo įgijo supergalios statusą.
Iš esmės Trumpas reprezentuoja „pirmenybės Amerikai“ ideologiją. Po to, kai kampanijos metu jis perėmė šį šūkį, jis buvo ne kartą perspėtas apie antisemitinę ir ksenofobišką jo istoriją, siekiančią 4 dešimtmetį, tačiau Trumpas, žinoma, numojo į tai ranka.
Ši ideologija reiškia, kad JAV sėkmingai ir toliau gali daryti didelę įtaką pasauliui dislokuodama savo kariuomenės dalinius, naudodamasi ekonomine ir diplomatine galia. Tačiau ji radikaliai iš naujo apibrėš tas politines ir ideologines sąlygas, kuriomis tai bus daroma.
Akivaizdu, kad siekiama nutolti – o gal ir sąmoningai paminti – liberalias institucijas ir normas, kurias JAV lyderiai ilgus dešimtmečius kruopščiai kultivavo ir pateikė kaip pavyzdį ne tik kitų elgesiui, bet ir savo veiksmams. Iki šiol abiejų partijų prezidentai tokį nuosaikumą ir bendradarbiavimu pagrįstą tarptautinę politiką laikė esminiu dalyku, siekiant išlaikyti pasaulio stabilumą, kuris yra itin palankus Amerikos interesams.
Vietoj to Trumpas demonstruoja, kad jo administracija laikysis gryno transakcionalizmo, kur svarbiausia yra aklas varžymasis dėl nacionalinės naudos, nesvarbu, kokios bus to pasekmės, o taip pat dėl atviros galios politikos. Jei tai bus iš tikrųjų įgyvendinta, tai pažymės istorinį pokytį: ne tik JAV strategijos pristatymo ir pasekmių, bet ir pačios jos esmės.
Mes jau įsitikinome, kad Trumpas yra linkęs dažnai keisti nuomonę, kalbėti prieš tai gerai nepagalvojęs, o jo pareiškimai apie užsienio politiką nėra pagrįsti giliomis žiniomis ar svarstymais. Todėl visiškai tikėtina, kad jo strategija, gavus naujos informacijos ir patarimų iš vyriausybės institucijų, keisis. Tačiau tai, ką iki šiol išgirdome, suteikia pagrindo nerimauti.
