Po to, kai meras Rahmas Emanuelis visus nustebino pareiškimu, kad nesieks perrinkimo ateinančiuose rinkimuose, daug kas pradėjo spėlioti – o ką gi jis darys toliau? Kaip ir dauguma kontroversiškų viešų asmenybių prieš jį, jis planuoja parašyti knygą, kuri turėtų dienos šviesą išvysti 2020-aisiaisi metais, o jos pagrindu tapti aštuoneri metai, kuriuos Emanuelis praleido vadovaudamas trečiam pagal dydį Amerikos miestui.

Žinoma, palikęs mero postą kitų metų gegužę, Emanuelis neapsiribos vien literatūrine veikla. 58-erių vyriškis, didžiąją karjeros dalį skyręs politikai, tebėra ambicingas, karingai nusiteikęs ir pakankamai jaunas. Kai iš politikos pirmą kartą pasitraukė dar 10-ajame dešimtmetyje, jis ėmėsi patrauklios ir finansiškai pelningos investicinio bankininko karjeros. Nėra jokių abejonių, kad ir šįkart jis seks paskui pinigus į privatų sektorių.

Daugelis jo kritikų visada laikė jį šaltu ir nemaloniu korporacininku, ignoravusiu neturtingus miesto rajonus ir nesugebėjusiu tinkamai organizuoti kai kurių esminių miesto funkcijų. Tačiau šie dalykai verslo pasaulyje jam nė kiek netrukdys. Ypač turint galvoje visus kontaktus, kuriuos jis susirinko per savo genialius lėšų rinkimo demokratams projektus bei darbą Baltuosiuose rūmuose (Clintono ir Obamos administracijose).

„Jo ligšiolinę sėkmę nesunku bus paversti pinigais, – sako Chrisas Mooney, politikos mokslų profesorius iš Ilinojaus universiteto Čikagoje. – Jis turėjo problemų su valstybinėmis mokyklomis, tačiau jo niekas ir nesamdys vadovauti mokyklų sistemai. Jis turėjo problemų su nusikalstamumu, tačiau jo niekas juk nesamdys vadovauti policijos departamentui.“

Jis puikiai išmano finansavimo iš įvairių šaltinių – tiek federalinės valdžios, tiek privačių kompanijų – telkimo gudrybes (ir politiką): ką reiškia vien $8.5 milijardo tarptautinio O’Hare oro uosto plėtrai. Tai įgūdis, kurį neabejotinai įvertins komercinio nekilnojamojo turto statytojai ir vystymo projektų vadovai. „Jis gali pateikti neįkainojamų įžvalgų apie investicijas į nekilnojamąjį turtą miesto centre arba būdus, kaip pastatyti sudėtingą įvairialypės panaudos pastatą komplikuotame sklype“, – sako „Better Government Association“ vadovas ir ilgametis verslo srities žurnalistas Davidas Greisingas.

Emanuelis taip pat puikiai tiktų privataus kapitalo įmonėje, dirbančioje su susijungimais ir įsigijimais. Kokios įmonės tai galėtų būti? Na, pavyzdžiui, vietinė kompanija „Madison Dearborn Partners“, į technologijų sritį besiorientuojanti „Kleiner Perkins“ Vakarinėje pakrantėje arba kokia nors elitinė Niujorko investicijų firma, turinti stiprius tarptautinius ryšius. Bent jau taip spėlioja „talentų medžiojimo“ ekspertai. „Rahmas visada buvo derybų meistras, – sako talentų paieškos kompanijos „LaSalle Network“ vadovas Tomas Gimbelas. – Jam nebūtina likti Čikagoje.“

Emanuelio patirtis taip pat paverčia jį idealiu kandidatu sėdėti kokios nors kompanijos taryboje, kaip ir jo pirmtako Richardo M. Daly atveju, kuris, palikęs mero postą, tapo „Coca-Cola Company“ direktoriumi. Taip pat tikėtina, kad į jį konsultacijų kreipsis kompanijų, siekiančių įsitvirtinti Čikagoje, ar čia pakliuvusių į keblią padėtį vadovai.

Tačiau ekspertai vienbalsiai sutaria, kad praktiškai neįtikėtina, jog Emanuelis imtųsi vadovaujamų pareigų kokioje nors kompanijoje. Pernelyg nuobodu ir visai jokio iššūkio žmogui, įpratusiam žongliruoti daugybe sudėtingų ir svarbių dalykų vienu metu, mano ekspertai. „Vadovauti dideliam miestui yra sudėtingesnis darbas nei vadovauti didelei kompanijai“, – sako vadovų įdarbinimo ir konsultacijų firmos „Challenger, Gray & Christmas“ viceprezidentas Rickas Cobbas.

Tačiau, ko gero, geriausių įžvalgų apie tolimesnius Emanuelio planus gali pateikti jo paties ankstesnis žingsnis, kai jis iš Clintono administracijos patraukė į investicinės bankininkystės firmos „Wasserstein Perella & Co.“ Čikagos skyrių. Čia per trejus metus, kaip pranešama, jis uždirbo $16 milijonų — pagrinde iš $8 milijardų vertės komunalinių paslaugų kompanijų susijungimo sutarties, davusios pradžią „Exelon Corporation“.

Tąkart Emanuelis nepasikuklino išnaudoti platų savo kontaktų tinklą. Jis taip pat neapleido savo korporacinių bičiulių sugrįžęs į politiką – o tai dabar jam puikiai atsipirks plačiomis ir finansiškai patraukliomis tolimesnės karjeros galimybėmis.