Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas pirmadienį pranešė nesieksiantis antros penkerių metų šalies vadovo kadencijos. 76-erių buvęs Rytų Vokietijos pastorius ir pilietinių teisių aktyvistas kaip savo apsisprendimo priežastį paminėjo amžių, nepaisydamas viso šalies politinio spektro raginimų pasilikti tarnyboje, tokiu būdu sukurdamas papildomų problemų šalies kanclerei Angelai Merkel, kuriai jų ir taip netrūksta.
„Šiandien norėčiau jums pranešti, kad aš nusprendžiau nekandidatuoti dar vienai Vokietijos prezidento kadencijai. Šį sprendimą priimti man nebuvo lengva, – kalbėjo Gauckas iš savo administracijos Berlyne. – Tačiau aš negaliu pasišvęsti dar vienam penkerių metų laikotarpiui, kai neturiu garantijų, kad turėsiu visą šioms pareigoms reikalingą energiją ir gyvybiškumą. Tai, kaip žmogus žiūri į savo amžių, yra labai individualus, labai asmeniškas klausimas. Į šį klausimą aš sau atsakiau.“
Jis taip pat sakė, kad jam buvo didelė garbė tarnauti Vokietijai nuo 2012-ųjų metų kaip šalies 11-ajam pokario prezidentui. Gauckas taip pat pažymėjo „su pagarba ir džiaugsmu“ užbaigsiantis savo dabartinę kadenciją, kuri baigsis 2017-ųjų vasarį.
Šis Gaucko pranešimas iškart paskatino spėliones, kas taps jo įpėdiniu. Vokietijos prezidentas daugiausiai vaidina ceremoninį, apolitinį vaidmenį šalies valdymo sistemoje. Naujasis prezidentas bus renkamas ne tiesioginiu balsavimu, bet specialaus maždaug 1 000 žmonių kongreso, sudaryto ne tik iš politikų, bet ir sportininkų, įžymybių ir kiti viešų figūrų.
Nors yra tikimybė, kad partijos susitars dėl vieno kandidato, kur kas labiau tikėtina, kad kiekviena jų iškels savo kandidatus, ypač turint omenyje politinės vienybės trūkumą dėl Merkel pabėgėlių politikos, ryškiausiai pastebimą jos pačios koalicinėje vyriausybėje, kurią sudaro Krikščionių demokratų partija (CDU), jų Bavarijos seserinė partija Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), bei Socialdemokratų partija (SPD).
Kol kas tarp tikėtinų kandidatų į prezidento pareigas minimi CDU narys ir finansų ministras Wolfgangas Schäuble; užsienio reikalų ministras ir vienas populiariausių Vokietijos politikų Frankas-Walteris Steinmeieris iš SPD; Bundestago pirmininkas Norbertas Lammertas (CDU), bei vienintelė kandidatė moteris, Gerda Hasselfeldt iš CSU.
„Aš nieko nekomentuosiu apie spėliones dėl būsimo prezidento ir jose nedalyvausiu“, - pareiškė Socialdemokratų partijos pirmininkas Sigmaras Gabrielis. Paklaustas specifiškai apie savo partijos nario Steinmeierio perspektyvas, jis tepasakė, kad pastarasis yra „puikus užsienio reikalų ministras, kuris, mano žiniomis, nori likti dabartinėse pareigose“.
Gauckas į politikos elitą iškilo 1989-aisiais, pačiame Rytų Vokietijos komunistinio režimo saulėlydyje, kaip pilietinių teisių judėjimo aktyvistas. Po Berlyno sienos griuvimo jis buvo išrinktas į paskutiniąją Rytų Vokietijos vyriausybę. 1991-2000 m. jis buvo atsakingas už buvusios Rytų Vokietijos slaptosios policijos, Stasi, archyvų priežiūrą.
Akivaizdu, kad tiek šalies gyventojai, tiek politinės partijos Gaucką vertina labai teigiamai. Šalies teisingumo ministras Heiko Maasas iškart po prezidento pranešimo pasakė, kad perėmęs šias pareigas iš buvusio prezidento Christiano Wulffo, kuris atsistatydino dėl kaltinimų kyšio ėmimu iš verslininkų jam būnant Žemutinės Saksonijos gubernatoriumi, Gauckas sugrąžino šioms pareigoms orumą dėka savo labai aukštų moralinių standartų. Maasas taip pat pasidalijo kažkada seniai Gaucko pasakytais žodžiais: „Tie žmonės, kurie laisvei ištaria „taip“, kurie ne tik jos trokšta, bet ir ja gyvena, yra žmonės, turintys galios pakeisti ne tik save, bet ir visą pasaulį.“
Gauckas į politikos elitą iškilo 1989-aisiais, pačiame Rytų Vokietijos komunistinio režimo saulėlydyje, kaip pilietinių teisių judėjimo aktyvistas. Po Berlyno sienos griuvimo jis buvo išrinktas į paskutiniąją Rytų Vokietijos vyriausybę. 1991-2000 m. jis buvo atsakingas už buvusios Rytų Vokietijos slaptosios policijos, Stasi, archyvų priežiūrą.
Kai jis 2012-aisiais tapo šalies prezidentu, laikraštis „Die Zeit“ pavadino tai „Rytų Vokietijos triumfu“, kadangi tai buvo pirmas kartas, kai iš Rytų Vokietijos kilę politikai – Gauckas ir Merkel – užėmė du aukščiausius suvienytos Vokietijos postus.
Būdamas prezidentu, Gauckas siekė iš naujo nustatyti Vokietijos vaidmenį pasaulyje ir prašė šalies visuomenės pademonstruoti didesnę atsakomybę. Jis yra sakęs, kad teigiama daugelio vokiečių reakcija į pabėgėlių krizės sprendimą šalyje atspindi naująją Vokietiją, kurios dalimi būti jis didžiuojasi.
