Ar europiečiai turėtų skirti daugiau lėšų gynybai, klausia politikos ekspertas Daliboras Rohacas interneto svetainėje www.aei.org skelbiamame straipsnyje. Nepaisant to, kurios partijos atstovas vadovauja Jungtinėms Valstijoms, dauguma JAV administracijų teigia tą patį – Europos sąjungininkai turėtų skirti daugiau lėšų gynybai ir nesiremti vien JAV karine galia.
Praėjusią savaitę naujasis JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas Briuselyje perspėjo, kad JAV gali apriboti savo įsipareigojimus NATO, jei europiečiai gynybai neskirs 2 procentų BVP; tą pačią mintį Miuncheno saugumo konferencijoje pakartojo JAV viceprezidentas Mike`as Pence`as.
Tai nėra nepagrįsti teiginiai, rašo politikos ekspertas. 2 procentus BVP gynybai šiuo metu skiria tik keturios NATO narės Europoje (Graikija, Jungtinė Karalystė, Estija ir Lenkija).
Tačiau galima įžvelgti ir tamsiąją Europos karinių išlaidų didinimo pusę. JAV dominavimas Aljanse ir galimybė Europai savo gynybą iš esmės patikėti savo galingajai sąjungininkei suteikė vieną didelį privalumą. Tai padėjo pažaboti istorinę Europos šalių konkurenciją, kuri laikas nuo laiko baigdavosi žemyno nuniokojimu. Iš tiesų, sausumos karas tarp Europos demokratijų praktiškai neįmanomas, tačiau jis neįmanomas tiesiogine, praktine prasme. Šalys nėra pajėgios kariauti tokį karą – neužtektų kariškių, tankų, šaunamųjų ginklų ir lėktuvų.
Tačiau, jei Europa atsisakytų nuostatos, kad jos saugumą užtikrina Jungtinės Valstijos, tikėtina, kad tai paskatintų tradicinę konkurenciją žemyne. Pavyzdžiui, jei Vokietija gynybai imtų skirti du procentus BVP, ji pagal karines išlaidas aplenktų Rusiją ir taptų ketvirta pagal karinę galią valstybe pasaulyje.
Yra svarių priežasčių manyti, kad apskritai tai būtų gerai. Tačiau visiškai neaišku, ar Vokietijos kaimynės ir partnerės Europoje būtų sužavėtos tokia perspektyva, mąsto D. Rohacas. Užtenka prisiminti dabar Europoje kylančią įtampą dėl įvairių klausimų.
Naujos sąjungos
Kai kas kaltina Vokietiją, kad ji primetė griežto taupymo politiką euro zonos Viduržemio jūros regiono valstybėms. Vidurio Europos šalys, tokios kaip Vengrija ir Slovakija, ėmė šnairuoti į Berlyną, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel 2015 m. rugsėjį atvėrė sienas Sirijos prieglobsčio prašytojams.
Šios diskusijos buvo draugiškos, nors ir karštos. Tačiau kaip atrodytų konfrontacija dėl Graikijos skolos ar ES prieglobsčio politikos, jei Vokietija būtų stipri ne tik ekonomiškai, bet ir kariniu požiūriu? Kaip ji formuotų savo santykius su Čekija, kuri po Antrojo pasaulinio karo iš Sudetų išvarė du su puse milijono etninių vokiečių? O kokie būtų Vokietijos santykiai su Lenkija?
Nėra pagrindo teigti, kad 2 procentus gynybai skirianti Vokietija imtų kelti grėsmę kaimynams. Tačiau beveik neabejotina, kad Vokietijos galybės augimas sukeltų dar didesnį nerimą kitoms Europos šalims, ypač toms, kurioms nepatinka jos tikras ar tariamas dominavimas Europos Sąjungoje. Tai galėtų paskatinti tas ES šalis sudaryti naujas sąjungas, be kita ko, su neliberaliais ir revizionistiniais režimais, visų pirma su Rusija, svarsto politikos ekspertas.
Europoje galima priskaičiuoti daugybę ginčytinų teritorijų, etninių grupių išvarymo atvejų ir kitų istorinių nuoskaudų. Tačiau beveik visi šie skaudūs klausimai yra užšaldyti ilgus dešimtmečius. Visą šį laikotarpį JAV viešpatavo Aljanse ir padėjo kurti Europos daugiašalę politinę infrastruktūrą, kuri šiandien yra įgijusi Europos Sąjungos formą.
Tačiau europiečiai neturėtų tikėtis, kad JAV jų saugumą užtikrins amžinai. Atsižvelgiant į tai, kad Rusija kelia vis didesnę grėsmę, taip pat į JAV visuomenės nuomonę ir į dabartinės JAV prezidento administracijos nuostatas, tokio pasirinkimo Europa tiesiog nebeturi. Tačiau, jei europiečiai nori skirti daugiau lėšų gynybai, jie turi tai daryti atsargiai, kad neatvertų senų žemyno žaizdų.
Todėl Europos demokratijoms lieka tik vienas variantas – gynybos ir saugumo politiką įgyvendinti bendromis pajėgomis Europos lygmeniu. Siekiant šio tikslo ES turi būti reformuota ir sustiprinta, kad būtų sukurta lanksti federalinė struktūra, kuri būtų sutelkta į kelias Europai svarbias sritis, įskaitant gynybą ir integraciją su NATO, pastebi ekspertas.
Jei Donaldo Trumpo administracija tikrai nori užtikrinti, kad jos Europos partneriai „įneštų savo dalį“, ji turėtų visomis išgalėmis paremti Europos projektą, o ne mėginti bičiuliautis su tais, kas nori jį sugriauti.
Antraip bet kokios pastangos užtikrinti, kad europiečiai gynybai skirtų daugiau lėšų, žemyne gali pakurstyti konfliktus, kurie ilgus amžius buvo taisyklė, o ne išimtis iki tol, kai nusistovėjo JAV viešpatavimu pagrįsta sistema, arba Pax Americana.
Šaltinis: LRT.lt
