Vaikščiodamas po sniegą 82-jų metų amžiaus vyriškis Dato Vanishvilis teigia, jog yra įkalintas savo paties kieme. Žilagalvis senolis kapoja savo vaismedžių šakas, bandydamas surinkti užtektinai kuro tam, kad galėtų atsilaikyti prieš atšiaurią Gruzijos žiemą.
„Jie manęs nepaleidžia. Aš čia įstrigęs, kur man eiti? Neturiu nei maisto, nei duonos – nieko neturiu. Ką turėčiau daryti? Nusižudyti?“ – kalba senolis.
Vanishvilis yra auka to, ką kai kurie vadina „slenkančia siena“, o gruzinai – „okupacijos linija“. Jo namai yra būtent ten, kur yra Gruzijos ir Pietų Osetijos siena.
Vanishvilis pasakojo, jog prieš penkis metus trumpam išvyko į gretimą kaimą, o sugrįžęs pamatė, jog jo namas užtvertas ir priklauso kitai šaliai.
„Jie man pasakė: „Čia Rusijos teritorija, jeigu nenori būti Rusijoje, nešdinkis“. Aš esu iš Pietų Osetijos Gruzijoje. Aš Vanishvilis – Gruzijos pilietis,“ – pasakojo vyras.
Gruzinui buvo suteiktas labai sunkus sprendimas – palikti namus arba prarasti kontaktą su savo gimtine. Dabar per jo sodą nutiesta vielinė tvora įkalino Vanishvilį, jo anūką ir negaluojančią žmoną name.
„Aš čia įkalintas. Jeigu peržengsiu ribą, jie mane suims ir nubaus. Jie pastoviai mane stebi,“ – kalbėjo Vanishvilis.
Vanishvilis su savo buvusiais kaimynais susitinka tik tada, kai jie atvyksta į kapines, esančias už jo nuosavybės ribų. Kadangi jiems uždrausta ten patekti, kaimynams tenka prašyti, jog senolis už juos padėtų gėlių ant kapų. Kartais atsidėkodami jie atneša jam įvairių siuntinių.
Vanishviliai nėra atskirti tik nuo savo draugų ir artimųjų, jiems taip pat neįmanoma gauti nei dujų, nei elektros. Atšiaurios Gruzijos žiemos metu senoliui tenka ieškoti tinkamos deginti medienos.
„Mano gyvenimas pasidarė labai blogas. Padėkite man jeigu galite,“ – prašo Vanishvilis iš kitos tvoros pusės, tačiau Gruzijoje beveik niekas negali nieko padaryti.
Vanishvilis yra tik viena iš aukų to, ką Europos Sąjunga vadina Rusijos „sienų plėtra“. Jų teigimu, Maskva buvusioje Sovietų sąjungos valstybėje pastoviai kuria naujas sienas.
2008-aisiais Merabo Mekarishvilio namai, esantys netoli mažo Dvani kaimelio, buvo subombarduoti, tačiau jis net neketino iš jų bėgti ir gyveno juose toliau. Tačiau vėliau atėjo rusų kariai ir per kelią nutiesė tvorą. Jo tėvo statytas namas atsidūrė vienoje tvoros pusėje, o šeimai priklausanti žemė kitoje. Kariškiai Mekarashviliui leido pasirinkti – tapti Pietų Osetijos piliečiu arba išsikraustyti. Gruzinui teko palikti savo namus. Dabar jis gyvena likusioje nuosavybės teritorijoje, o iš to, ką randa, statosi naują namą visai netoli senojo.
Tamara Qoreli kartu su savo vyru ir dviem anūkais gyvena niekieno žemėje tarp Gruzijos ir Rusijos. Ji teigia, kad po karo gyvenimas pasidarė labai sunkus.
„Anksčiau buvo geriau. Turėjau daug karvių, iš kurių ir verčiausi. Po karo beturiu vieną karvę, kurią vedžioju už virvės, nes aplinkui pilna minų laukų. Anksčiau turėjau pajamas, o dabar nieko, nei pensijos, nei pašalpos – visiškai nieko,“ – pasakojo moteris.
ES stebėjimo misija patruliuoja Administracinėje riboje tarp Gruzijos, Pietų Osetijos ir Abkhazijos.
Stebėtojai teigia, jog per pastaruosius metus ši riba pasislinko į priekį ir prarijo Gruzijos ūkininkų žemes.
„Dauguma žmonių net nežino, kur ši riba yra. Ji nėra oficiali ir yra naudojama tik praktikoje. Tai labai plati ribos sąvoka,“ – kalbėjo ES stebėjimo misijos vadovas Kęstutis Jankauskas.
Kartais Rusijos kareiviai naudoja vielinė tvorą, kartais tik žalius ženklus, kuriuose gruziniškai ir angliškai rašoma „Draudžiama eiti“. Dažnai šie ženklai stovi pavieniui, o tai labai painioja vietinius, kurie skundžiasi, jog buvo sulaikyti ir nubausti netyčia peržengę ribą.
„Nežinome, kur ar kaip toli tokia riba tęsiasi, kadangi ji niekada nebuvo oficiali, dėl jos niekada nebuvo derimasi,“ – aiškino Jankauskas.
Gruzija labai sunkiai kovoja, kad išlaikytų savo teritorinį integralumą. Merabas Mekarishvilis baiminasi, jog vieną dieną rusai ir vėl priartės.
„Visą laiką mes laukiame ir bijome, kad jie praplės savo sieną. Žinome, kas yra karas. Geriau jau taip, negu kare,“ – kalbėjo jis.
Tamara Qoreli taip pat gyvena baimėje.
„Kiekvieną kartą, kai mums virš galvų praskrenda lėktuvas, mano anūkas rėkia: „Močiute, užvesk mašiną, rusai puola.“ Gyvename baimėje. Niekas nežino, kas atsitiks rytoj,“ – pasakojo moteris.
