Jis kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Lk 11, 5-10).
Kalbos vaizdingumas
Malonu klausytis vaizdingai kalbančio žmogaus, ypač jei toks žmogus yra pamokslininkas ar pastorius.Tuomet bažnyčioje klausytis pamokslų yra tikras džiaugsmas. Pamokslininkas, kuris sugeba savo žinią perteikti vaizdžiai, išraiškingai, aiškiai ir patraukliai, perteikia savo idėjas, įtikina klausytojus, paveikia auditoriją, sulaukia jos palankumo. Žmonėms patinka, kai į juos kreipiamasi paprasta, klausytojams suprantama kalba, kai gvildenamos gyvenimo aktualijos, aptariami kasdieniai klausimai. Taip klausantysis suvokia, jog pamokslininko nuo paprasto žmogaus neskiria šviesmečiai, kad jam rūpi, kaip reiktų spręsti kasdienio gyvenimo problemas, kad skelbiamas mintis ir idėjas paprasti žmonės gali pritaikyti kasdieniame gyvenime.
Vis dėlto pamokslas niekada neturėtų tapti pramoga, o pamokslininkas neturėtų varžytis su pramogų pasaulio atstovais dėl žmonių dėmesio ar aplodismentų. Pamokslininkas yra pašauktas perteikti bažnyčiai Biblijos, kitais žodžiais sakant, Dievo žodžio mokymą. Pamokslas yra Dievo žinios skelbimas, todėl skelbiantysis neturėtų siekti įtikti klausytojams.Jo tikslas neturėtų būti pasakyti „gerą" pamokslą, nes tai labai subjektyvu. Tinkamas pamokslas yra teisingai ir kruopščiai paruoštas Dievo žodžio mokymas, o ne bandymas pataikauti vienam ar kitam dvasiniam skoniui.
Kodėl kalbi palyginimais?
Kadangi vaizdinga kalba padeda pamokslininkui suprantamiau perteikti mintį, o palyginimus klausytojas greičiau supranta, lengviau įsimena, jie skatina susimąstyti ir ieškoti atsakymų, todėl turbūt Kristus naudojo tiek daug įvairiausių palyginimų - jų Evangelijose užrašyta dešimtys. Vieni palyginimai yra kaip savarankiški pasakojimai, tarkim, sūnaus palaidūno istorija ar pasakojimas apie talentus. Kiti yra trumpučiai, vieno ar kelių sakinių.
Kartą, po vieno Jėzaus Kristaus pasakyto pamokslo, mokiniai klausė Jį: „Kodėl kalbi palyginimais?“. O Kristus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau' (Mt 13,11-15).
Viešpaties atsakymas atskleidžia svarbią tiesą, jog Evangelija yra paslaptis. Ji, rodos, yra paprasta, lengvai perteikiama ir suprantama, bet tuo pačiu paslėpta nuo išdidžiųjų ir tų, kurių akys, tarytum, uždengtos, kad nematytų, o ausys užvertos, kad negirdėtų. Todėl paradoksalu - žmonės girdi Evangelijos žodį, jį supranta, tačiau negali arba nenori juo patikėti.
Ir bažnyčioje neretai susiduriame su problema, kad pamokslo žinia neteisingai suprantama, interpretuojama arba girdima tai, kas nebuvo pasakyta. Su savais iššūkiais susiduria tiek Evangelijos skelbėjas nekrikščionims (kerygma), tiek ir Dievo pažinimo mokytojas bažnyčioje (didache). Tad skelbiant žinią nepaprastai svarbu ją išaiškinti, aiškiau atskleisti ir aptarti su klausytojais, - tai Kristus darydavo su savo mokiniais minioms išsisklaidžius.
Drąsa melstis
Tad pažvelkime į Kristaus palyginimą apie netikėtus svečius, užklydusius naktį ir atkakliai prašančius duonos, bei paraginimą melstis. Trumpas Luko užrašytas palyginimas pulsuoja gyvenimiška tikrove. Argi kartais ir mūsų neužklumpa nelaukti svečiai? Ar nebūna tokių situacijų, jog po ilgos darbo dienos grįžę namo šaldytuve nerandame maisto ir tenka vėjuotą vakarą pėdinti į rūsį ar parduotuvę? Gal kartais esame priversti kreiptis pagalbos į savo draugus ar šalia esančius kaimynus, kai netikėtai mus užklumpa bėdos?
Nesunku suprasti žmogų, kuris, sulaukęs vėlyvo netikėto svečio, negali leisti jam alkanam eiti miegoti. Ši istorija šiek tiek primena lietuvišką svetingumą: nors patys stokoja kasdienės duonos, svečių akyse stalai lūžta nuo vaišių. Tačiau puikiai suprantame (gal net pateisiname) ir miegoti besiruošiančio žmogaus erzulį, kuris po dienos vargų, jau suguldęs šeimyną ir svajingai grimztantis į mielą sapną, staiga verčiamas keltis, galvoti, nešti, padėti, kažką daryti, nors taip norisi miego... Toks palyginimas šiandieniniame individą aukštinančiame pasaulyje gali pasirodyti senoviškas, atgyvenęs, nes atsidūrę panašioje situacijoje stengtumės neišsiduoti kaimynams, jog neturime duonos ir mums reikia jų pagalbos.
Tad jau geriau važiuotume į kitą miesto galą ieškoti iki išnaktų dirbančios parduotuvės arba užsisakytume picą į namus. Tačiau nepamirškime, kad Jėzaus sakytas palyginimas buvo anuometinės kultūros ir gyvenimo būdo atspindys. Toje kultūroje arti esantis kaimynas buvo daug svarbesnis nei brolis, gyvenantis toli. Šio palyginimo tikslas - padrąsinti krikščionis melstis. Skyriaus pradžioje skaitome, kad mokiniai stebėjo, kaip Viešpats meldžiasi, todėl paprašė ir juos to išmokyti. Kristus juos mokė maldos, mums žinomos kaip Tėve mūsų, arba Viešpaties malda (Lk 11,1-4).
Pabaigęs maldos žodžius Jėzus pasakė palyginimą apie naktį užklydusį draugą, kad sustiprintų mokymą apie maldą. Šis palyginimas atskleidė, jog malda turi būti ryžtinga, tikintieji turi pasitikėti Dievu, kuriam meldžiasi. Krikščionis melsdamasis turi būti netgi įkyrus (taip šis žodis išverstas Lietuvos Biblijos draugijos vertime). Tad tikintieji turėtų nepaliaujamai melstis už savo šalį, už miestą, kuriame gyvena, už artimuosius bei draugus, kurie nepažįsta Dievo ir gyvena tamsoje. Kaip alkanas žmogus iš šio palyginimo drąsiai ir nepaliaujamai beldė, kol durys prasivėrė, taip ir tikintieji turi nepaliauti melsti gerų dalykų sau, bažnyčiai ir visiems, net jei pokyčiai neateitų greitai ir akivaizdžiai. Melstis turėtų skatinti ne rezultatas, bet žinojimas, kad Dievas, kuriam meldžiamės, yra Tėvas, ir Jis žmonėms daro gera.
Gerasis Dievas
Pakalbėkime apie klaidingą Dievo supratimą. Teologų nuomone, klystume, jei Dievą suprastume kaip vieną iš palyginimo herojų, - būtent pataluose gulintį ir netikėtai užkluptą žmogų. Tokiu atveju Dievas tebūtų nuo žmonių ir pasaulio nutolęs Indiferentas, kurį pažadina gailestingumo veiksmams tik garsios maldos, beldimai ir nepaliaujami prašymai. Tai iškreiptas Dievo paveikslas. Kristus tolimesnėje savo kalboje paneigia tokį klaidingą Dievo įsivaizdavimą: Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo (Lk 11,11-13).
Dievas yra visiška priešingybė žmogui, kurio širdyje sumišę pareigos, brolystės ir tuo pat metu susierzinimo bei nuovargio jausmai. Apreiškimas moko, kad nupuolęs žmogus sugeba mylėti, padėti bei aukotis kito žmogaus labui. Bet dangaus Dievas nepalyginamai geresnis žmonėms. Tad suvokimas, kad už durų, į kurias maldos žodžiais mes beldžiamės, stovi mylintis ir gailestingas Dievas, gera žmonėms darantis visų tikinčiųjų Tėvas, turi skatinti tikinčiuosius melstis.
Kasdienė dievotumo kalvė
Kasdienė malda yra krikščioniško gyvenimo sudėtinė dalis, o Viešpaties malda, kurią skaitome 11-oskyriaus pradžioje, yra tokios maldos pavyzdys (Lk 11,1-4). Joje sakoma: Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien. Nuolatinis tikėjimo praktikavimas padaro tikinčiuosius stipresnius, padeda nuolat susiliesti su tikėjimo tikrove, įveikti kūniškumą, pamatyti tikrąją savo dvasinę būseną, regėti realybę.
Neįmanoma likti tikinčiam be maldos. Neįmanoma išsiugdyti krikščioniškų dorybių, Dvasios vaisių ir dievoto charakterio, jei kasdieniame gyvenime, įprastų darbų ir atsakomybių sūkuryje nerasime laiko maldai. Tikintieji neturi pasiduoti savo jausmams ar juslėms, užkluptoms dvejonėms, bet pasitikėti, kad Dievas girdi tikinčiųjų maldas ir į jas atsako. Nepraktikuodami kasdienės bendrystės su Dievu per maldą, tikintieji tampa fragmentiški, jų tikėjimo savastis yra nenuosekli, tarsi suskaldyta.
Apaštalas Paulius savo laiškuose nuolat ragina tikinčiųjų bendruomenes nepaliaujamai ir nuolatos melstis. Tai būsena, nuostata, kad tikinčiajam reikalinga Dievo pagalba, padrąsinimas, atleidimas, dieviška išmintis. Manau, kad kasdienis pamaldumas skatina tikinčiuosius tirti savo širdis, spręsti konfliktines situacijas, nepasiduoti puikybei ir kitiems geismams, tūnantiems žmonių širdyse. Jeigu netirsime savo širdžių, laikui bėgant jas paveiks giluminės erozijos, taip suformuodamos pavojingas smegduobes, į kurias kiekvienas galime nugarmėti.
Tad Kristaus žodžiai tepažadina kasdieniam dievotumui. Ne maldos trukmė, bet žodžių nuoširdumas maldą daro gilią. Galbūt šiandieniniame skubos ir daugybės atsakomybių pasaulyje ne kiekvienas gali skirti daug laiko maldai, kontempliacijai, skaitiniams, tačiau kiekvienas gali nors akimirką širdimi kreiptis į Viešpatį, lūpų ir širdies žodžiais tarti maldą, o mintimis susimąstyti apie Dievą. Laikui bėgant nuolatinė malda subrandins žmoguje krikščionišką charakterį, dvasios vaisių ir gerus darbus.
Ramūnas Jukna, pastoriaus.blogspot.com
