Gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje įvykęs antrasis diasporos tyrėjų seminaras tęsia LNB Lituanikos skyriaus pastangas suburti lietuviškos diasporos temomis besidominčių akademikų bendruomenę, kuriai priklausytų ir aktualia informacija tarpusavyje dalintųsi istorikai, sociologai, kultūrologai, literatūrologai, taip pat tarpdisciplininius ir kitus diasporos lauką apimančius tyrimus vykdantys mokslininkai.
Pirmoje seminaro dalyje į lietuvišką diasporą pažvelgta iš trijų skirtingų perspektyvų. Išeivijos menininko Jono Meko kūrybą tyrinėjantis dr. Ramūnas Čičelis (Vytauto Didžiojo universitetas) savo pranešime „Filotopinė žiūra diasporos tyrimuose: galimybės ir ribos“ rėmėsi filosofo Arvydo Šliogerio veikaluose išplėtota filotopijos idėja. Pastebėjęs, jog J. Mekas myli vietą: tiek gimtąsias Semeniškes, tiek Niujorko rajoną, kuriame gyvena, jis taip pat konstatavo, jog Amerikos lietuvis nutolo nuo lietuvių bendruomenės, nors išlaikė ryšį su keliais lietuviais draugais. Mažai kontaktų su kitais JAV išeiviais turėjo ir literatūros kritikė Birutė Ciplijauskaitė, kurios darbus tyrinėja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Akvilė Šimėnienė. Ji apie B. Ciplijauskaitę, vieną iš svarbiausių ispanų literatūros kritikos figūrų, itin daug nuveikusią XX a. poezijos ir moterų literatūros tyrinėjimuose, pirmą kartą išgirdo bakalauro studijų metais, pagal mainų programą išvykusi į Ispaniją. Vilniaus dailės akademijos doktorantė J. Bernotaitytė aptarė savo disertacijos „Lietuvių dailės reprezentacija JAV XX a. 6–9 dešimtmečiuose: organizacinis aspektas“ rengimą. Pranešimo pradžioje dailės istorikė, prisiminusi išeivijos spaudoje rastą frazę, jog „Pešasi kaip lietuvis dailininkas“, pajuokavo, kad būtent tai ji ir tyrinėja. J. Bernotaitytė priėjo išvadą, jog nors JAV veikė net penkios lietuvių dailininkų organizacijos, dėl nuolatinių tarpusavio nesutarimų nė viena jų nesugebėjo užimti lyderės pozicijos. O tai, pasak istorikės, trukdė tiek individualiai lietuvių menininkų raidai, tiek rengiant bendras, Lietuvos meną ir pavienių menininkų darbus pristatančias reprezentatyvias parodas.
„Tinklai, tinklai, tinklai. Pažintys, pažintys, pažintys“, – tokiais žodžiais savo pasisakymą diasporos tyrimų tarptautiškumui skirtame pusvalandyje pradėjo Vilniaus universiteto istorikas Tomas Balkelis, su kurio pavarde Lituanikos skyriaus darbuotojai susiduria gana dažnai, mat ne vienas šio mokslininko darbas yra išleistas užsienyje (pvz., jo knygą „The Making of Modern Lithuania“ („Moderniosios Lietuvos kūrimas“) 2009 metais išleido prestižinė akademinė „Routledge“ leidykla). Pasak T. Balkelio, surasti kelią į tarptautinių tyrimų lauką, paskelbti savo darbus užsienio žurnaluose gali kiekvienas, tik reikia išdrįsti peržengti tą barjerą ir išmokti rašyti tarptautinei auditorijai, juk, pastebėjo jis, lietuviškai diasporai aktualius klausimus sprendžia ir kitų tautų diasporos. T. Balkelis taip pat atkreipė dėmesį į faktą, kad anglosaksiškoje akademinėje tradicijoje akademinis rašymas vis labiau linksta prie populiaraus stiliaus: knygos skiriamos išsilavinusiems skaitytojams, kurie nebūtinai yra vienos ar kitos srities specialistai.
Trečioje seminaro dalyje doc. dr. Dalia Kuizinienė (VDU) ir doc. dr. Žydronė Kolevinskienė (Lietuvos edukologijos universitetas) aptarė lietuviškos diasporos tyrimų dabartį ir ateitį. D. Kuizinienė priminė, kad išeivijos tema pradėta tyrinėti prieš 25 metus, kai Lietuvą ėmė pasiekti lietuviškos diasporos archyvai, pradėtos perleisti išeivių knygos. Kaunas netruko užimti pirmaujantį vaidmenį lietuviškos diasporos tyrimuose. Viena iš to priežasčių buvo ta, jog pirmieji atkurto VDU rektoriai buvo išeiviai – JAV lietuviai prof. Algirdas Avižienis ir prof. Bronius Vaškelis. Šiame universitete įkurtas ir Lietuvių išeivijos institutas. Anot Ž. Kolevinskienės, nuveikta tikrai labai daug: leidžiamas lietuvių migracijos ir diasporos studijoms skirtas „Oikos“ žurnalas, didelė dalis užsienio lietuvių spaudos suskaitmeninta ir įdėta svetainėje epaveldas.lt, kiekvienais metais ginamos disertacijos, magistro ir bakalauro darbai išeivijos literatūros, kultūros temomis. Docentės nuomone, svarbu pradėti tyrinėti literatūros kūriniuose fiksuojamą lūžį, kai iš vienos kalbos pereinama į kitą, jos nuomone, savo eilės laukia ir tekstai, rašomi ne lietuvių kalba (pvz., Linos Ramonos Vitkauskas, Daivos Markelis, Gint Aro ir kitų autorių kūriniai).
Diasporos tyrėjų seminarą pratęsė dr. Lauros Laurušaitės monografijos „Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ pristatymas, kuriame knygą aptarė autorė bei literatūrologai – dr. Manfredas Žvirgždas ir seminare dalyvavę R. Čičelis ir D. Kuizinienė.
Renginys parodė, kad skirtingo pobūdžio tyrimus, kuriuos vienija diasporos tematika, vykdantys mokslininkai gali vieni kitiems pagelbėti, suteikdami naudingos informacijos ir praplėsdami bendrąsias žinias apie lietuvišką diasporą. Seminare ne kartą nuskambėjo mintis, kad dažnai nueinamas ilgas kelias, sugaištama daug laiko, kai ieškoma medžiaga yra lengvai prieinama. Tereikia žinoti, kur ir kaip jos ieškoti.
